PEIZAŽAS SU SAVIŽUDŽIAIS

     Niūrią darganotą rudens naktį vienas paskui kitą trys savižudžiai susitiko ant upės tilto. Jie, tiesą sakant, dar nebuvo tikri savižudžiai. Jie dar tik ruošėsi jais tapti...

Jie jautė, kad trukdo vienas kitam.   Žvalgėsi aplink, ramstė turėklą, nervinosi ir nežinojo, ką daryti.
Po tiltu murmėjo juodi upės vandenys, vėjas šiaušė jos bangeles ir plaikstė ore šlapius medžių lapus.
- Tai kuris pirmas? – galop prikimusiu balsu paklausė liesas, iš pažiūros labai inteligentiškas dar ganėtinai jaunai atrodantis akiniuotis.
- Damoms pirmenybė... – netvirtai sumurmėjo apšepęs se ... Skaityti toliau»

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA

1 d.

Pasigirdo vandens šniokštimas. Monika atidėjo į šoną teptuką, pakilo ir pažvelgė į kiemą. Pro nedidelį mansardos langą matėsi dalis pievutės ir kelias. Vygaudas su laistymo žarna tupinėjo aplink savo „Folksvageną“ ir iš to kaip kruopščiai šluostinėjo automobilio šonus galėjai numanyti, jog ruošėsi svarbiai kelionei į miestą. Per pietus nieko neužsiminė... Visą rytą sėdėjo prie kompiuterio, o dabar, staiga... Gal paskambino kas?

Na, galų gale, žmogui atostogos... Važiuoti prie jūros nenorėjo. Atseit ir čia, namuose, puiki ... Skaityti toliau»

2 d.

 - Kaip Justė išlaikė matematikos egzaminą? – bepusryčiaujant paklausė Vygaudas, nes Justė dar nebuvo atsikėlusi.

 - Sakė, kad gerai. Gal dešimtuko ir negaus, bet kad išlaikė, tai tikrai.

 - Na ir puiku.

 - O tu vakar vėlai grįžai? – Monika nutaisė ramią veido išraišką ir atsikando sumuštinio.

 - Apie vidurnaktį... Užsisėdėjau ... Skaityti toliau»

3 d.

Vygaudas uoliai jai talkino. Penktadienį iš pat ryto jiedu apvažiavo parduotuves, ir prisipirko maisto, bei gėrimų. Kaip visuomet, jis pats užmarinavo mėsą šašlykams, po to sandėliuke surado ir paruošė lauko fakelus. Kruopščiai nušienavo kiemo pievutę. Buvo linksmas ir paslaugus.

Vakare, jai atsigulus, jis dar kurį laiką kuitėsi vonioje, o išėjęs, prisėdo ant lovos krašto ir atgniaužė delną. Ten gulėjo auksinė grandinėlė su pakabuku – širdele.

... Skaityti toliau»

4 d.

Kurį laiką važiavo tylėdami. Andrius vairavo ramiai ir pasitikinčiai. Jis viską darydavo taip. Ramiai ir pasitikinčiai. Vilija sėdėjo atsainiai išdrykusi krėsle ir rūkė. Išmetusi nuorūką pro langą, išsitraukė naują cigaretę ir vėl prisidegė.

 - Vilija, na nerūkyk tiek daug... Ką tik išmetei nuorūką, o jau degi kitą...

 - Nesikabinėk. Nebūk įkyruolis... Noriu ir rūkau! Tau tik pamokslauti! Dieve, kaip atsibodo tie tavo pamokslai! Ar gali nors kartą gyvenime pabūti plevėsa ir tiesiog nekreipti dėmes ... Skaityti toliau»

5 d.

Pro ne iki galo užtrauktas užuolaidas skverbėsi rytinės saulės spindulių pluoštas. Jame sukosi ir šoko milijonai mažyčių spindinčių dulkelių. Kurį laiką Monika žiūrėjo į jas ir niekaip nepajėgė sugaudyti savo minčių. Jos šokčiojo galvoje, kaip tos spindinčios dulkelės ir pradingdavo, patekusios į šešėlį už to šviesos pluošto. Vygaudas... Jis norėjo ją nužudyti. Norėjo, jog ji savo ranka nusišautų į smilkinį, bet šūvis pataikė į koją.

Ji sujudėjo ir palietė šlaunį. Niekas neskaudėjo, ir koja aiškiai buvo sveika. Bet ji tikrai prisimena... Po to Vygaudas šovė... Smūgis į krūtinę... ... Skaityti toliau»

6 d.

Kai ryte vėl prabudo Andriaus ir Vilijos miegamajame, galutinai suprato, jog tai ne sapnas ir ne haliucinacija. Jautėsi išsimiegojusi, pailsėjusi ir žvali.

Nusileidusi į virtuvę, išsivirė kavos ir su puodeliu rankose sustojo prie lango. Už kelių dešimčių metrų žalios vejos tiesėsi judri gatvė. Automobiliai, autobusai, troleibusai, pėstieji zujo kairėn, dešinėn. Gatvės gaudesys tvyrojo virš namų, sklendė erdve ir dužo į langus. Matėsi kiemas, pakraščiuose pristatytas automobilių, o viduryje – nedidelė vaikų žaidimo aikštelė. Po pat langu stovėjo ir Vilijos sidabrinė „M ... Skaityti toliau»

      7 d.

Monika jau kelias minutes krapštėsi su „Mazdos“ durelėmis, jautė Andriaus žvilgsnį, jai vis smuko nuo peties rankinukas, ji jaudinosi, taikė tai vieną, tai kitą raktelį, kol galop atrakino.

Atsisėdusi už vairo, apžiūrėjo prietaisų skydelį, pedalus ir labai nudžiugo atradusi, jog pavarų dėžė čia automatinė. Kažkada jai teko tokį automobilį vairuoti, tad dabar lengvai jį užvedė, perjungimo rankenėlę pastatė ant D ir mašina iš lėto pajudėjo. Monika susikaupė, sutelkė visą dėmesį į kelią ir išvairavo iš kiemo. Andrius sėdėjo šalia ramus, l ... Skaityti toliau»

8 d.

Po sekmadieninių pusryčių Monika, betvarkydama virtuvę, pažvelgė į Andrių. Kurį laiką padvejojo ir paklausė:

 - Ar tau Vygaudas sakė, jog jo Monika išvyko?

 - Taip, minėjo kažką apie Londoną ir parodą... Na, kad ten ruošiama jos paroda. – Andrius pasisuko į ją, pakreipė galvą ir parėmė ranka pasmakrę.

 - Jis tau melavo. Ji išvyko ne į Londoną.

... Skaityti toliau»

• 9 d.- 10 d.

Nuo pat ryto Monika tvarkė kabinetą, stumdė ir perstatinėjo baldus, kol pagaliau įsirengė sau puikia ir patogią dirbtuvę. Gal ir ne tokią erdvią, kaip ten, namie, bet vis tiek neblogą. Patenkinta savo nuveiktu darbu, išsivirė kavos, susitepė sumuštinį, pavalgė ir sėdo tapyti. Pirmomis minutėmis susikaupti nesisekė. Nauja aplinka, naujos rankos. Net teptukas kitaip gludo prie pirštų. Apie gerą valandą jai teko treniruotis, miklinti rankas, galima sakyti, MOKYTI jas tapyti. Vienas dalykas – įprasti, kasdieniai darbai, kuriuos atlikdavo Vilijos rankos, kaip ir bet kurios kitos moters rankos, bet visai kas kita – tapyba. Tik daba ... Skaityti toliau»

1 d.

Šioje vietoje arklį reikėjo stabdyti ir apsukti vežimą. Gilyn į mišką važiuoti nebebuvo kaip, keliukas visai susiaurėjo ir juo galėjai praeiti tik pėsčiomis.

Petras išsiropštė iš vežimo, arklį pririšo prie medžio ir paėmė pintinę. Pradžioje jis pagrybaus, o vėliau užsiims ir malkomis. Laiko iki pi ... Skaityti toliau»

2.

Jis stovėjo kaip prikaltas. Į jį žvelgė nuostabios žalios akys, pilnos neapsakomo siaubo. Petras pasimuistė, lyg norėdamas išsitiesti, perbraukė ranka neklusnius plaukus ir sušnibždėjo:

- Nebijokit, panele, nebijokit, jums jau nieko blogo nenutiks. Aš jūsų tikrai nenuskriausiu, nebijokit, nusiraminkit...

Mergina užsimerkė ir nusisuko.

< ... Skaityti toliau»

3.

- O koks jūsų mėgstamiausias patiekalas? – paklausė mergina.

- Mano? Koldūnai. Rytoj aš jų išvirsiu. Paragausit. Gal labiau patiks nei omletas.

- Gerai, paragausiu.- Kiek patylėjusi, paklausė: - Jūs sakėte, jog gyvenate vienas. Bet jūs kalbėjote apie gyvulius, vadinasi, ne visai vienas.

... Skaityti toliau»

4.

Po keleto dienų Jankauskienę iš ligoninės išrašė. Emilija laukė Donato skambučio, ir kai viltis lyg ir prisnūdo, Donatas paskambino į namus.

- Bet iki darbo pradžios dar yra trejetas valandų ir aš neužsiėmusi, - čiauškėjo Emilija. Šią naktį jos laukė budėjimas. Tačiau Donatas buvo praktiškas. Jei vakaras užimtas, vadinasi, susitikimą reikia atidėti rytdienai.

Saulė ritinėjosi žeme - taip apibūdintų šią gražią dieną mama. Nors vasara krypo rudeniop, bet dar buvo šilta ir žalia. Kvepėjo dulkėmis, ... Skaityti toliau»

5

Emilija akimirką pasijuto nejaukiai. Matėsi, jog jos čia niekas nelaukė.

- Labai atsiprašau už netvarką. Šitas diegas Artūras nerado laiko nors šiek tiek aptvarkyti! Bet tu nesirūpink, jauskis kaip namie, aš tuoj, - dėstė Donatas, rankiodamas nuo stalo šiukšles ir priskretusias lėkštes.

- O kuo čia dėtas Artūras? - lyg nujausdama ką negero, paklausė Emilija.

... Skaityti toliau»

6.

Šilta rugsėjo popietė. Kvepia garuojančia žeme ir obuoliais.

- Pirtis iškūrenta, vandens prinešta, galime eiti praustis. - Petras pasirausė spintoje, surado dailesnių motinos drabužių ir įdavė merginai apsirengti. Drabužiai jai buvo didoki, bet abu nusprendė, jog ji tikrai iš jų neiškris. Kieme mergina apsidairė. Kairėje po langais žydėjo keli aukšti jurginų krūmai. Tokių didelių, ryškių žiedų ji, kaip gyva, nebuvo mačiusi. Ypač išsiskyrė rausvi, pailgais žiedlapiais.

... Skaityti toliau»

7.

Po valandos Petras grįžo. Emilija buvo ką tik atsikėlusi ir spėjusi užkaisti virdulį arbatai. Kai jis išdėliojo parvežtas vaišes ant stalo, Emilija priėjo, apsivijo rankomis jo kaklą ir tarė:

- Tu burtininkas. Ar tai žinojai? Šiąnakt aš skraidžiau... - ir pakštelėjo į skruostą.

Stalą jiedu padengė motinos kambary. Gėrė vyną, valgė pyragą ir kalbėjosi.

- Aš dar niekuomet gyvenime ... Skaityti toliau»

Mes ateiname į šį Pasaulį, lyg turistai, į Nacionalinį parką, gavę Kūrėjo bilietą.

Mes apžiūrinėjame, grožimės ir džiaugiamės. Saugomės pavojų, stengiamės išgyventi...

Mums nederėtų Pasaulio kritikuoti. Juk tai ne mūsų namai. Mes esame tik svečiai...

... Skaityti toliau»

Seniai seniai, kai Dievas sukūrė Žemę, jam užėjo ūpas sukurti kažką įdomesnio. Gal nuotaika jo tokia buvo, gal Velnias pašnibždėjo... Dabar niekas nežino...Ir sukūrė Jis žmogų – vyrą.

Vyrai žemėje gyveno ramiai: arė, augino duoną, ganė gyvulius ir taikiai šnekučiuodavosi vakarais, prie alaus bokalo.

Bet Dievas matė, kad jo tvariniams vyrams kažkaip nuobodu ir liūdna. Ir jis pamąstęs, sukūrė kiekvienam vyrui po moterį. Na, kad šiems būtų smagiau gyventi.

Kad nebūtų man taip vieniša, nusipirkau papūgą. Brangią, labai gražią, o svarbiausia – kalbančią ! Vardą daviau – Mazepa.

Pastačiau jos narvelį pačioje šviesiausioje kambario vietoje, daviau lesalo ir prinokusį bananą.

Mazepa apsidairė, patrepsėjo, pa ... Skaityti toliau»