• 9 d.- 10 d.

Nuo pat ryto Monika tvarkė kabinetą, stumdė ir perstatinėjo baldus, kol pagaliau įsirengė sau puikia ir patogią dirbtuvę. Gal ir ne tokią erdvią, kaip ten, namie, bet vis tiek neblogą. Patenkinta savo nuveiktu darbu, išsivirė kavos, susitepė sumuštinį, pavalgė ir sėdo tapyti. Pirmomis minutėmis susikaupti nesisekė. Nauja aplinka, naujos rankos. Net teptukas kitaip gludo prie pirštų. Apie gerą valandą jai teko treniruotis, miklinti rankas, galima sakyti, MOKYTI jas tapyti. Vienas dalykas – įprasti, kasdieniai darbai, kuriuos atlikdavo Vilijos rankos, kaip ir bet kurios kitos moters rankos, bet visai kas kita – tapyba. Tik dabar Monika pajuto, jog rankos yra ypatingas instrumentas, kitoks, nei kiti žmogaus organai. Rankos turi nuosavą , tik joms vienoms prieinamą atmintį, specifinę, išskirtinę. Bet rašyti savąja, Monikos rašysena ji gali puikiausiai, vadinasi ir tapyti galės. Ūmai prisiminė, kaip pradžioje jai palyginti greit pavyko susipinti tą, „gyvatišką“ kasą. Tai, be jokios abejonės, padarė Vilijos rankos. Jose liko ATMINTIS. Daug įvairiausios atminties.

Kažkada skaitė straipsnį apie žmogaus rankas, apie jose glūdinčią atmintį. Žmogus, po sunkios galvos traumos patyręs šoką prarado atmintį. Nebesugebėjo prisiminti, nei kas jis toks, nei kur yra, nei savo vardo, nei metų... Nieko. Pilna amnezija. Tuomet patyręs gydytojas psichiatras padėjo ant stalo lapą popieriaus, įdavė į to žmogaus rankas pieštuką ir liepė rašyti. Ligonis kurį laiką žiūrėjo į lapą, į pieštuką laikančią ranką, o po minutės ranka popieriuje išvedžiojo žodį „kava“. Dar po minutės ranka parašė: „tėvas“. Galiausiai – išraitė savo parašą. Štai taip. Ranka šį bei tą prisiminė. Rankos puikiausiai, neklystamai prisimena, kaip reikia užsisegti sagas, užsirišti batų raištelį. Retai kada rankos pamiršta tai, ką buvo per ilgus metus išmokusios.

Na, o šias dailias Vilijos rankas dar teks daug ko mokyti. Bet tai niekis. Laiko ji turi. Juo labiau, jog rankos, iš tiesų, yra labai geros mokinės...

Kai po savaitės atvažiavo Ramunė, Monika jau turėjo porą visai neblogų darbų.

Ramunė, nekeisdama savo įpročio, su puodeliu kavos pasuko į dirbtuvę. Monika širdyje šypsojosi, eidama jai iš paskos. Paveikslai stovėjo neuždengti ir Ramunė tik žvilgterėjusi į vieną ir kitą, sustingo tarpdury, lyg druskos stulpas. Monika jos neskubino, laukė. Ramunė staigiai atsigręžė į Moniką, nužvelgė ją visą nuo galvos iki kojų, lyg matytų pirmą kartą ir vertintų, kaip grožio konkurso dalyvę. Po to skubiai įėjo ir palietė vieną iš paveikslų. Jis buvo vos spėjęs išdžiūti.

 - Tai iš tiesų tu nutapei?! – galop atgavusi žadą, paklausė.

 - Taip, aš. Kas gi kitas?

 - Bet tai... Bet tai neįmanoma! Taip tapo tik Monika. Tik ji viena. Pažįstų daugybę dailininkų, žinau kiekvieno jų darbo manierą, potėpius, temas. Ir šie paveikslai... Tai Monikos tapybos maniera, jos potėpiai, jos brūkštelėjimai.

 - Gali būti. Vadinasi aš buvau gera mokinė. Viską, ko Monika manęs išmokė, sudėjau į šiuos paveikslus.

 - Bet tokių dalykų išmokyti neįmanoma! Tai vadinama talentu.

 - O gal ir aš turiu talentą? Tik iki šiol jis nepasireiškė?

 - Taip, iš tiesų... Gal ir turi... tiesiog nieko panašaus gyvenime dar neteko patirti. Lyg tai būtų taip paprasta – dailininkas tave pamoko, o tu atsisėdi ir pradedi tapyti!

 - Na, tai ar patiko mano paveikslai? Ar imsiesi jais prekiauti? – drąsiai kibo į reikalą Monika.

 - Patiko, iš tiesų. – Ramunė apsilaižė išdžiūvusias lūpas, nugėrė gurkšnelį kavos, užsirūkė ir šiek tiek atsigavo. – Tokiems paveikslams turiu nuolatinių pirkėjų iš užsienio. Taip kad dirbk. Tokius, kaip šie, parduosiu visus iki vieno.

Ramunė nebesišaipė ir nebesijuokė. Ji atidžiai ir su nuostaba žiūrėjo į dailininkę, šiek tiek jaudinosi, rūkė ir stengėsi kalbėti apie nereikšmingus dalykus. Bet iš viso jos elgesio galėjai spėti, jog drąsioji ir ištvermingoji Ramunė yra be galo sutrikusi. Jos veide atsispindėjo tūkstančiai kankinančių minčių su klausimais, į kuriuos ji niekuomet neras atsakymų.

Justė sėkmingai išlaikė stojamuosius į Universitetą ir jiedvi su Vilija nusprendė tą nuostabų įvykį atšvęsti savaip. Jos apvažiavo daugybę parduotuvių, išsimatavo begalę drabužių bei batų, ir prikrovusios pilną mašiną pirkinių, sustojo prie nedidelės kavinukės atsipūsti. Suraičiusios po neįtikėtinai skanią vištos krūtinėlę su voveraičių padažu, jos dar užsisakė ledų ir kavos.

 - Bijau, jog tie ledai man jau nebetilps, - atsiremdama į kėdės atlošą pratarė Justė, - gal nebevertėjo ir užsakyti?

 - Niekis, mes juk neskubam. Pirmiausia išgersim kavą, o po to ir ledams vietos atsiras... – Monika džiugiai šypsojosi, žvelgė į savo jau tokią suaugusią dukrą ir jautėsi beveik laiminga.

 - Netveriu noru kuo greičiau peržiūrėti naujus drabužius, - čiauškėjo Justė.

 - Ir aš netveriu. Tuomet atsiskaitykim ir važiuokim.

Išsukus iš miesto į užmiesčio kelią, Justė apžvelgė salono vidų, palietė durelių rankeną ir pratarė:

 - Ir aš norėčiau turėti automobilį. Taip gera važiuoti kur nori, jaustis laisvam. O ir laiko kiek sutaupai!

 - Tai nėra neįgyvendinama svajonė. Reikia baigti vairavimo kursus, gauti Vairuotojo pažymėjimą, ir mama tau tikrai jį nupirks.

 - Tu manai, kad nupirks?

 - Esu tikra, jog nupirks.

 - Valio! Taip ir padarysiu. Žilvinas taipogi nori tuos kursus lankyti. Lankysim drauge. Tik jo tėvai dar negreit išgalės nupirkti jam automobilį. Jie vos sukrapšto už jo mokslą. O jei aš turėsiu, galėsim važinėtis dviese. – Justė svajingai pakėlė akis į automobilio lubas, krestelėjo plaukus ir Monikai tapo aišku. Jos vienturtė įsimylėjusi. – Rytoj pat parašysiu mamai ir paprašysiu. Paskutiniame laiške ji rašė, jog sekasi jai labai gerai, uždirba neblogus pinigus. Žinau, mama niekur neprapuls, ji toookia talentinga! Jos paveikslai sužavės bet kurios šalies žmones.

Monikai buvo graudžiai malonu klausytis pasididžiavimo kupinų žodžių iš savo mergaitės lūpų. Dukters nuomonė jai buvo kone svarbiausia iš visų. Justės meilė ir pagarba jai atsvėrė visus praradimus.

Grįžusios į namus, į Justės namus, jos sunešė pirkinius į vidų, ir netrukus įvairiaspalviai drabužiai nuklojo visas kėdes, fotelius ir sofą. Justė džiūgavo, matavosi, derino sijonėlį prie palaidinės, suknelę prie batelių, rankinę prie kepuraitės... Čia buvo ir apsiaustas, striukė, naktiniai baltiniai, daugybė apatinių drabužėlių, higienos prekių ir netgi parfumerijos bei kosmetikos.

Įnikusios į tokį malonų užsiėmimą jos net neišgirdo, kaip parvažiavo Vygaudas.

Įėjęs apžvelgė visą margumyną ir niūriai paklausė:

 - Ką čia veikiat?

 - Švenčiam Justės įstojimą į mediciną. – Monika trumpu žvilgsniu dėbtelėjo į sunykusį, nuleistais pečiais Vygaudą, kuris stovėjo kambario vidury, susikišęs rankas į kišenes ir panėšėjo į apipešiotą žvirblį iš tos dainelės apie žvirblelį nabagėlį.

 - O tau nėra kas čia veikti. – Jo akys buvo paraudę ir piktos. – Tai mano duktė šaunuolė. Buvau tikras, jog įstos. O kai baigs, bus dar geresnė gydytoja, nei tavo Andrius.

Monika sukruto eiti.

 - Dar neikite, pabūkite, - Justė nenorėjo, jog Monika išeitų, - Dėde Vygaudai, ko jūs toks piktas? Geriau eikite vakarieniauti. Šaldytuve yra gabalas kepto viščiuko, įdėkit į mikrobangę... Vilija, na, pabūkite, juk dar nespėjom apžiūrėti visų pirkinių.

 - Man jau iš tiesų metas. Andrius, tikriausiai, jau grįžo iš ligoninės. O likusius pirkinius apžiūrėsi ir be manęs.

Beišeinant pro duris, Vygaudas su gilia pagieža pratarė:

 - Tai kada gi ir aš gausiu nuo Monikos laišką?

 - Nežinau kada, bet, turbūt, gausi. Lukterėk.

Namie jau rado Andrių, besišildantį sau vakarienę.

 - Oi, atleisk, kad aš taip vėlai. Su Juste šventėm jos įstojimą į Universitetą. Prisipirkom drabužių ir kitko. Na, supranti...

 - Nieko tokio, Vilija, aš ir pats puikiausiai susitvarkau virtuvėje ir alkanas nelieku. Per tiek metų pripratau pats savimi pasirūpinti. Juk tu manęs niekuomet nelepinai. Tik dabar.

 - Kas buvo – pražuvo! Dabar aš noriu tave lepinti! Man tai malonu. Supranti?

 - Na, kad jau malonu... Tai kitas reikalas.

Po vakarienės, pabučiavusi Andrių į kaktą ir pasakiusi, jog nori padirbėti, užsidarė kabinete ir ėmėsi rašyti laišką Vygaudui.

Parašiusi, perskaitė, susiraukė ir suglamžiusi lapą, išmetė į šiukšliadėžę. Žodžiai buvo ne tie. Paėmė kitą lapą, bet ir vėl nesisekė sudėlioti žodžių taip, kaip norėjosi. Ir vėl, suglamžiusi, išmetė. Kurį laiką mąstė, dėliojo mintis, prisiminimus...

„Vygaudai,

Ar daug džiaugsmo tau suteikė laisvė, kuria dabar gali mėgautis, atsikratęs manimi? Ar vis dar tiki, jog šis tavo poelgis buvo vienintelė priemonė pasiekti tai, ko taip troškai?

Tiesa anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškės ir kas bus tuomet?

Nebepykstu ant tavęs ir nebetrokštu keršto. Gyvenk, kol gali, kol ano vakaro košmaras dar tavęs nesunaikino.

Monika“

Parašiusi, lapą sulankstė ir padėjo ant knygų lentynos krašto. Po to prisėdo prie nebaigto paveikslo. Padirbėjusi valandą, pasijuto pavargusi, paveikslą uždengė lengva staltiese ir pastatė kampe.

Kai nusipraususi atėjo į lovą, Andrius jau gulėjo.

 - Iš tavo studijos sklinda dažų kvapas. Tapai? – Andrius šypsojosi žvelgdamas savo giliomis pilkomis akimis. – Ar aš jau galiu užeiti, pažiūrėti, kaip tau sekasi?

 - Gali. Bet gal ne šią valandėlę?

Tokių stebuklingų žodžių paakintas, Andrius, lyg cunamis, puolė Moniką. Jis bučiavo ją visą, godžiai ir aistringai. Monika norėjo, jog šiandien jis nekamuotų jos pernelyg ilgai, nes jautėsi pavargusi. Tad apkabino jį abiem rankom ir švelniai, bet įsakmiai užsivertė ant savęs. Ji apkabino jo liemenį kojomis, kilstelėjo sėdmenis kartą, kitą ir Andrius neišlaikė. Tyliai sudejavęs, baigė.

- Tu specialiai taip padarei? – su apsimestiniu priekaištu sušnibždėjo.

- Taip. Pasistengiau.

- Išdavikė...

-Taip reikėjo...

  - Tau?

- Man.

- Tada atleidžiu... – Jis pabučiavo ją į petį ir išsitiesė ant nugaros.

*

Nors paskendęs dulkėse, smoge ir karštyje miestas atrodė vis dar vasariškas, bet rytais jau galėjai justi atslenkančio rudens alsavimą. Žalia veja, besidriekianti tarp namo ir gatvės, po vėjuotų naktų ėmė dengtis pageltusiais lapais, o kiemsargiai ankstų rytą vis įnirtingiau brūžino šaligatvius savo šluotomis, sėmė lapus ir kimšto juos į maišus. Vasara ėjo į pabaigą.

Šiandien grįžęs iš darbo kiek anksčiau, nei visuomet, Andrius Vilijos namie nerado. Ant virtuvės stalo buvo paliktas raštelis:

„Mielasis,

Bijau, jog galiu užtrukti su reikalais. Nepyk. Jautienos troškinys šaldytuve. Pasišildyk mikrobangėje su visu puoduku.

Atėjo įvairios sąskaitos. Būk geras, užpildyk ir pasirašyk.

Myliu labai. Bučiuoju.

Vilija“

Jis paėmė raštelį, pavartė rankoje, perskaitė dar ir dar kartą ir sutrikęs atidarė šaldytuvą. Ištraukė keraminį puodą, įdėjo į mikrobangę, įjungė. Vėl paėmė raštelį ir ilgai tyrinėjo. Raštas buvo ne Vilijos. Šį raštą jis jau buvo matęs kažkur kitur, bet kada ir kur, nebeatsimintų nė už ką. Pasvirusios, dailios, įmantriai išraitytos, su dvigubomis uodegėlėmis raidės negalėjo priklausyti Vilijai. Jos raštą jis pažinojo, kaip niekieno kito. Vilija rašo didelėmis, ramiomis, vaikiškai išvedžiotomis raidėmis. Ji nieku gyvu, net susiderėjusi, neišvinguriuotų tokio meno.

Mikrobangė seniai išsijungė, bet jis vis sėdėjo už stalo, negalėdamas atsistebėti rašteliu. Kas tai? Ar iš tiesų rašė Vilija? Gal pasistengė ir nukopijavo kažkokį raštą?.. Gal tai jos naujas kaprizas – rašyti štai tokiu, neįprastu raštu?

Pavalgęs ir išgėręs puodelį kavos, nuėjo į svetainę ir įsijungė televizorių. Valandėlę pasėdėjęs, pakilo ir atsinešė nelemtąjį raštelį. Ne, tai tikrai ne Vilijos raštas. Bet kas tuomet krečia su juo tokius pokštus? Ir kokiu tikslu?

Mintys veržėsi viena per kitą. Paskutiniais mėnesiais Vilija išties labai pasikeitė. Labai... Bet juk ne tiek, kad imtų rašyti visiškai kita rašysena. Nei iš šio, nei iš to ėmė tapyti. Tai jai visai nebūdinga. Ji visuomet buvo labiau veikli, nei meniška. Kas jai užėjo? Naujas kaprizas? Bet labai jau keistas ir jai nebūdingas.

10 d.

Andrius atvėrė kabineto duris, ir besileidžiančios saulės šviesoje išvydo... keliolika paveikslų, išstatytų pasieniais ir atremtų į baldus. Ant molberto stovėjo dar nebaigtas paveikslas, su didele puokšte chrizantemų. Čia tai bent! Vilija iš tiesų tapo! Jis manė, jog ji tik žaidžia. Na, gal nutapė kokį natiurmortą ar abstrakciją, bet kad šitiek! Suglumęs ir apimtas nepaaiškinamos baimės jis ėmė apžiūrinėti paveikslus atidžiau. Nugara nuvilnijo karščio banga. Kas tai?! Dėl Dievo! Kas tai?! Tai, be jokios abejonės, Monikos paveikslai! Jų nesumaišysi su niekieno kito darbais! Jos braižą jis pažįsta jau dešimt metų. Jos paveikslus jis be vargo atpažįsta bet kurioje parodoje ar meno salone. Juos pažįsta ne tik jis. Daug žmonių žino jos gėlių tematiką, tą mielą, jaukią, nuoširdžią tapybos manierą.

Suglumęs galutinai, jis prisėdo prie rašomojo stalo. Kaip Monikos paveikslai atsidūrė Vilijos dirbtuvėje? Kodėl ji apsimeta, jog pati juos tapo? Kam jai to reikia? Bet Vilija tapo. Jis tai matė per neuždarytas kabineto duris. Tapydama ji nesislėpė. Tik jis, manydamas, jog taip reikia, be kvietimo nelindo į jos darbo erdvę. Kad nesutrikdytų, kad jai netektų būgštauti, jog jis ims kritikuoti.

Bet Vilija ne dailininkė. Ji negalėtų nutapyti tokių paveikslų. Jis puikiai žino jos piešimo lygi. Taip, baigė ji Meno mokyklą, piešti sugeba, bet ne taip.

Jis vėl pakilo ir ėmė iš naujo apžiūrinėti paveikslus. Prisikišęs studijavo potėpius, dažų derinimą. Abejonės neliko. Tai tikrai Monikos darbai. Jis pasimetė galutinai. Galva ištuštėjo. Valandėlę stovėjo prie rašomojo stalo nuleidęs galvą ir stengėsi susikaupti. Reikia gi surasti kokį nors pateisinimą šiai nesuprantamai paslapčiai. Ūmai jo akys užkliuvo už suglamžyto popieriaus gniužulų, gulinčių šiukšlių dėžėje. Šiaip, įprastomis sąlygomis, jis nebūtų ėmęs raustis svetimose šiukšlėse, bet dabar... Dabar buvo įpatinga situacija. Jis išlankstė vieną, po to kitą lapą. Rašyta buvo ta pačia Vilijos – ne Vilijos rašysena. Rašoma Vygaudui. Akimirką lapus nuleido. Negerai skaityti svetimus laiškus. Bet nepajėgęs nugalėti smalsumo, perskaitė iki galo. Pirmą akimirką prasmės nesuprato. Bet parašas laiško apačioje išmušė jį iš pusiausvyros. MONIKA. Ir tą pačią akimirką jis prisiminė, kur ir kada jis matė šį raštą. Tai iš tiesų Monikos raštas. Ir kaip jis galėjo jo neprisiminti? Monika su Vygaudu kartais, ne kasmet, bet kartais sveikina juos su Kalėdomis, Naujais Metais ar vestuvių metinėmis. Sveikinimus ant atvirukų visuomet rašo Monika. Štai šiuo, įmantriu savo raštu. Tuo pačiu, kuriuo parašyti ir suglamžyti laiškai, ir kuriuo parašytas šiandieninis Vilijos raštelis.

Tai tikras rebusas. Nesuprantamas ir nesuvokiamas.

Jis sudėliojo visus faktus, susikaupė, apmąstė. Gavosi keistas ir fantastiškas atsakymas. Vilija rašo Monikos raštu, tapo Monikos paveikslus, ir tai dar ne viskas. Ji rašo Vygaudui laiškus Monikos vardu. Kažkas čia ne taip. Vilija aiškiai slepia nuo jo kažkokią neįtikėtiną paslaptį.

Vėl perėjęs kabinetą, išsilenkdamas per užgriozdintą erdvę, jis sustojo ties drobule uždengtu paveikslu, stovinčiu kampe. Visi paveikslai - dideli, mažesni ir visai mažiukai riogsojo atviri, džiūvo, tik šis vienas buvo uždengtas. Jis pakėlė audeklą. Ten buvo ne gėlės. Paveikslas labai panėšėjo į aną, pirktą vasaros pradžioje iš Monikos, kuris buvo pavadintas „Šešėlis kartais meluoja“. Spalvos ir paveikslo nuotaika ganėtinai skyrėsi, bet tema... Ten, paveikslo vidury, priešais didžiulį veidrodį stovėjo tamsiaplaukė moteris ir žvelgė į jį. Ji buvo kiek palinkusi į priekį, kairę ranką priglaudusi prie krūtinės, o dešinę laikė pakėlusi virš galvos, lyg ruoštųsi šukuotis. Atspindys veidrodyje darė lygiai tą patį, tik buvo kitos moters atspindys. Veidrodyje šypsojosi liekna,jauna, šviesi, labai panaši į Viliją ilgaplaukė.

Jis ilgai, labai ilgai žiūrėjo į paveikslą ir jautė, kaip nepaaiškinama baimė ir panika šliaužia nugara, pakaušiu, ir skverbiasi į mintis. Pasąmonė, užfiksavusi visą gautą informaciją, darė savo išvadas, kol kas nelabai suprantamas jam pačiam, tik keliančias sumaištį galvoje. Pačiuose giliausiuose sąmonės kloduose jau pradėjo, nors ir miglotai formuotis kažkokios siaubingos, neįtikėtinos paslapties suvokimas.

Ne, jis neužsipuls jos, negąsdins ir nekamantinės. Jis palauks. Gali būti, jog ji pati jam paaiškins, kai ateis laikas. Vilija paskutiniu metu iš tiesų labai, tiesiog neatpažįstamai pasikeitė. Ir tas pasikeitimas jam patinka. Dabar ji tokia, apie kokią svajojo vesdamas. Jautri, atidi, švelni. Ir jos pasitikėjimas savimi tapo kitoks – ramus ir išlaikytas. Ji ėmė kitaip mąstyti, kitaip žvelgti į pasaulį, lyg atspindėtų jo paties požiūrį. Jiedu lyg susiliejo, apsijungė, tapo vienu asmeniu. O koks nuostabus seksas! Dabar ji lyg puikiai suderintas instrumentas, jautrus ir melodingas. Fantastiška, kerinti moteris! Kartkartėmis jis pavydėdavo pats sau. Todėl dabar labai bijojo ką nors sugadinti, suardyti. Gal būt, nesuvokdamas, nežinodamas tikrosios padėties ir bandydamas kištis su savo ribotų žinių išvadomis, sugriaus tą tarpusavio pasitikėjimą, kuris šiuo metu juos siejo.

Jis palauks ir pakentės su galutinėmis išvadomis.

Kai sutrinksėjo lauko durys ir Vilija šūktelėjo iš prieškambario, jog ji jau namie, Andrius ramiu balsu atsiliepė:

- Pagaliau. Vos nenumiriau belaukdamas.

- Tikrai? – Koketiškai pasiteiravo ji

- Žinoma! Aš ir taip visą dieną tavęs nematau. O kai paknopstom skubu iš ligoninės namo, kad tik greičiau tave išvysčiau, staiga – išdavystė. Tavęs nėra! Tokio sielvarto priblokštas bet kuris kitas kristų negyvas! Tik visa laimė, jog aš stiprus. Ir kaip matai, dar gyvas. Bet dar valandėlė ir... tikrai būtų viskas. – Jis kalbėjo, bučiavo ją, kalbėjo ir vis bučiavo.

- Neatrodai, jog būtum leisgyvis. – Ji juokėsi, bandydama išsivaduoti ir persiauti. – Pavalgei? Sąskaitas užpildei? Pasirašei?

 -Viską, kaip nurodė Jūsų Didenybė savo peticijoje!

Monikai pasirodė, jog Andrius lyg nesavas. Kažkas nutiko. Ji tai pajuto iš jo žvilgsnio, balso tembro, judesių. Jį slėgė neramios mintys. Per šiuos kelis mėnesius ji jau išmoko pažinti jo sielą, išmoko suprasti kiekvieną judesį ir žvilgsnį. Jis kažką pastebėjo. Gal sužinojo. Ji buvo neatsargi. Užsimiršo ir, matomai, pridarė klaidų. Bet juk ji ne nusikaltėlė.

- Gal ir tu nori karšto šokolado su sumuštiniu? – šūktelėjo ji iš virtuvės.

- Šokolado gal ir noriu, tik be sumuštinio, - atsiliepė Andrius nuo fotelio. Jis žiūrėjo žinias.

Monika atėjo į svetainę nešina padėklu, ant kurio garavo du puodeliai šokoladinio gėrimo ir keletas sumuštinių su sūriu ir riešutų kremu.

 - Kur buvai? Ką gero matei, girdėjai? – paklausė, nugėręs keletą gurkšnių.

 - Buvau pas Justę. Įrašiau ją į vairavimo kursus.

 - Tu ja taip rūpiniesi... O kaip Monika? Rašo?

 - Rašo, žinoma. – Monika pasijuto nejaukiai. Jai visuomet taip, kai tenka Andriui meluoti.

 - Ar man neduosi paskaityti? – Jis šypsojosi ir žvelgė tuo savo tiriančiu, giliu žvilgsniu. Monika sujudėjo, nugėrė gerą gurkšnelį, atsikando sumuštinio ir lėtai, netgi pabrėžtinai pratarė:

 - Tie laiškai skirti man.

 - Taip, suprantama. Ir juose turbūt daugybė baisių paslapčių? – Andrius nusijuokė, švelnindamas pokalbį.

 - Taip. Ten daug paslapčių.

 - Ir man nieku gyvu negalima jų sužinoti?

 - Viskam savas laikas.

 - Štai, pažvelk, mūsų didžiavyriai vėl draskosi dėl valdžios! – Jis nukreipė kalbą, matyt pajutęs, jog tęsti šią temą tampa pavojinga.

Aušra buvo ką tik pasiekusi langus, kai suskambo telefonas. Monika pažvelgė į laikrodį. Rodė pusę šešių. Andrius išsirito iš lovos ir nuėjo į kabinetą prie artimiausiai stovinčio aparato.

 - Vilija, čia tave.

Monika nujautė, jog nutiko kažkas blogo. Tik Justė galėjo skambinti taip anksti, patekusi į bėdą.

 - Klausau!

 - Vilija, atleiskit, kad trukdau taip anksti, bet... Jūs sakėte, kad galiu skambinti visada, kai reikės...

 - Kas nutiko? Pasakok! Ar laišką padėjai, kaip liepiau? Ar rado?

 - Taip, Vilija, taip, viską padariau, kaip liepėte. Laišką padėjau ant stalo virtuvėje. Jis paėmė jį ir užlipo į miegamąjį. Po to girdėjau triukšmą; jis rėkaliojo, keikėsi, barėsi, kalbėjo apie mirtį, apie jus, apie mamą... Atrodė, jog išprotėjo... Vėliau raudojo, ilgai raudojo, po to aš užmigau. O atsibudau nuo triukšmo, durų trankymo. Jis vėl rėkavo, vėl kažką apie mirtį, bet baisiausia, jog dabar jis kalba apie tai, jog kažką sudegins. Jam iš tiesų „stogas nuvažiavo“. Bijau, jog namą gali padegti...

 - Ką jis dabar veikia?

 - Matau pro langą. Paėmęs kastuvą kažką kasa darže.

 - Užsirakink savo kambaryje. Aš tuoj atvažiuosiu.

Darže. Taip, žinoma, daržas. Kūną jis užkasė darže! Kur gi dar?! Ir kaip ji nesuprato anksčiau. Žinoma, kad darže! Tuomet ji matė ištryptas, suniokotas lysves.

 - Kas nutiko? – Andrius sunerimo.

 - Vygaudas kvailioja. Mergaitė išsigandusi. Reikia nuvažiuoti. Ar važiuosi su manim?

 - Taip, žinoma!

***

Ankstyvą rytmetį miesto gatvės dar buvo apytuštės, tad neilgai trukus jie įsuko į užmiesčio kelią. Po dešimties minučių Andriaus „BMV“ įvairavo į kiemą ir sustojo šalia Vygaudo „Folksvageno“. Išlipęs iš mašinos, Andrius tuoj pat pasuko daržo link. Važiuojant Monika jam papasakojo, ką išgirdo iš Justės.

Ji ėjo Andriui iš paskos, lyg slėpdamasi. Ji bijojo to, ką galėjo išvysti.

Vygaudas kasė darže dobę. Žemės lėkė į visas puses, jis pats atrodė siaubingai; susitaršiusiais, žemėmis apkritusiais plaukais, purvinas, nesiskutęs, paraudusiomis, karščiuojančiomis akimis. Jis kažką burbėjo, pakeldamas balsą su lyg kiekvienu kastuvo mestelėjimu.

 - Vygi! Sveikas! Ką čia veiki? – šūktelėjo Andrius, stabtelėjęs kokius penketą žingsnių nuo jo.

Vygaudas pakėlė galvą, nužvelgė Andrių, lyg sunkiai jį beatpažintų, numetė kastuvą ir suriko:

 - Eik šalin! Eik! Ko čia tau reikia?!

 - Ko toks piktas nuo pat ryto? – pabandė juokauti Andrius, pastebėjęs, jog draugas iš tiesų pasiligojęs.

 - Sakau, nesiartink! Nušausiu!

Staiga Vygaudo rankoje atsirado pistoletas. Andrius akimirką sutriko, bet vistiek pabandė Vygaudą nuraminti:

 - Ei! Nejuokauk! Čia aš, Andrius, negi nepažįsti? Nusiramink ir slėpk tą žaisliuką!

 - Eik šalin! Eikit visi šalin! Nekenčiu! Nekenčiu! Būkit visi prakeikti! – Jis mosavo ginklu, skeryčiojosi ir šūkavo. - Aš ją sudeginsiu! Sudeginsiu! Kaip raganą! Ji daugiau manęs nekamuos! Sudeginsiu! – Jis stovėjo ant ką tik iškastos duobės krašto ir nepaliovė blaškytis. Andrius priėjo arčiau, kad pamatytų duobės dugną. Ūmai, išvydęs ten kažką negero, žengtelėjo atatupstas.

 - Vygi, mesk ginklą, sakau mesk tą gelžgalį! – Dabar sušuko piktai ir įsakmiai. – Sakau – mesk!!

Vygaudas išsiviepė, kluptelėjo, po to lėtai pakėlė pistoletą ir vamzdį priglaudė sau prie smilkinio. Visas šis vaizdas atrodė dramatiškai brt labiau teatrališkai. Staiga nugriaudėjo šūvis ir Vygaudas, juokingai kryptelėjęs, susmuko ant šviežios žemės šalia duobės.

Andrius susijaudinęs atsisuko į atokiau stovėjusią Moniką ir šūktelėjo:

 - Eik į namą, eik. Nestovėk čia! Aš tuoj iškviesiu policiją.

Nueidama ji matė, kaip Andrius kalba mobiliuoju. Duryse ją pasitiko išbalusi ir išsigandusi Justė.

 - Dieve, kaip baisu! – sušnibždėjo ji. – Aš viską mačiau.

Monika apkabino vargšę mergaitę, priglaudė jos galvą sau prie peties ir pravirko.

Netrukus atvažiavo policijos automobilis, po to dar vienas. Po valandėlės atsirado prokuratūros darbuotojai ir tyrėjai. Jie uždavė daugybę klausimų, kažką žymėjosi, o po to iškėlė Monikos kūną iš duobės. Apžiūrėję abu kūnus, sudėjo į maišus ir išsivežė.

Justė raudojo nesustodama. Monika ramino ją, kaip beįmanydama.

- Mama... mama... Ji buvo ten, užkasta žemėse. Bet ji... ji rašė laiškus! Taip, lyg būtų gyva! Kaip gali taip būti? Mamyte, mamyte... Kur tu esi? Kur? – Pro ašaras vis kartojo ir kartojo Justė, nepaliaudama raudoti. Ji šluostė šlapią nuo ašarų veidą delnais, kol Andrius nepadavė savo nosinės.

Monika nežinojo, ką jai sakyti, ką aiškinti, tik ramino, glostė plakus ir pati ašarojo.

 - Neverk, Juste, neverk... Ką gali žinoti, kur iš tiesų tavo mama. Gal ji mato tave iš aukštybių ir džiaugiasi tavo sėkmėmis. Niekas juk nežino, kaip ten yra iš tiesų.

Staiga, atsitokėjusi po ką tik patirto šoko, Justė su skausmu paklausė:

 - Kodėl tu man melavai, jog ji Australijoje? Kodėl?

 - Nujaučiau, kas nutiko iš tiesų. Turėjau įtarimų, todėl nenorėjau, jog tu kankintumeisi... – Monika rinko žodžius, kurie būtų bent kiek panašūs į tiesą, ir nežeistų dukters.

 - O laiškus? Kas rašė laiškus? Tu?

 - Aš. Nepyk ant manęs. Norėjau, kaip geriau...

Justė pakėlė ašaromis pasruvusį veiduką ir kone priešiškai nužvelgė Moniką.

 - Bet ten... mamos raštas!

 - Aš moku rašyti tokia pat rašysena, kaip ir tavo mama. Esu gera pamėgdžiotoja.

 - Bet taip tiksliai pamėgdžioti mamos rašto neįmanoma..

 - Kaip matai – įmanoma.

Andrius, stovėjo prie lango ir susimąstęs ilgai žvelgė į tolį. Po to atsigręžė į jas ir pratarė:

 - Važiuokim iš čia, mergaitės. Mums visiems reikia nusiraminti. O man reikia į ligoninę. Šiandien labai vėluoju.

Po visų teisėsaugos atliktų formalumų, Vygaudo kūną atsiėmė jo sesuo, atvažiavusi iš mažo provincijos miestelio. Monikos laidotuvėmis rūpintis teko Andriui. „Mergaitės“, kaip meiliai vadino jis Viliją ir Justę, buvo sutrikusios ir nuliūdę. Justė be paliovos verkė, o Vilija žvelgė tuščiu žvilgsniu, lyg nelabai suvoktų, kas vyksta. Andrius kone fiziškai jautė Vilijos skausmą ir bijojo suvokti, kas iš tiesų vyksta jos sieloje.

*****

Pamatę ar pajutę kažką baisaus ar nesuprantamo, žmonės išsigąsta ir nustemba. Bet bijo ar stebisi tik kurį laiką. Vėliau, po truputį nurimsta, apsipranta ir susitaiko. Dar po kurio laiko į visą tai ima žvelgti paprasčiau ir, galop, visa, kas jiems pradžioje atrodė siaubinga ir keista – pamiršta. Neįtikėtini dalykai tampa kasdienybe ir nustoja stebinti. Ši puiki žmonių savybė prie visko priprasti ir prisitaikyti gyvenime - juos gelbsti. Antraip, nuo pastovios protinės ir dvasinės įtampos ilgainiui jie žūtų.

*****

Po metų Andriui ir Vilijai gimė sūnus, kurį pavadino Alfredu. Vardą jam išrinko Justė.

Dar po dvejų metų Justė ištekėjo už Žilvino, su kuriuo draugavo nuo septintos klasės. Jiedu pertvarkė ir modernizavo namą, kieme įsirengė nedidelį baseiną, užveisė sodą. Juos visokeriopai rėmė Vilija, taip pat ir finansiškai. Justė prie jos rūpesčio ilgainiui įprato ir laikė tai savaime suprantamu dalyku.

(pabaiga)

.