Užkampis

PEIZAŽAS SU SAVIŽUDŽIAIS

Dalmara — Wed, 21 Oct 2015 13:03:19 GMT

PEIZAŽAS SU SAVIŽUDŽIAIS

Niūrią darganotą rudens naktį vienas paskui kitą trys savižudžiai susitiko ant upės tilto. Jie, tiesą sakant, dar nebuvo tikri savižudžiai. Jie dar tik ruošėsi jais tapti...

Jie jautė, kad trukdo vienas kitam. Žvalgėsi aplink, ramstė turėklą, nervinosi ir nežinojo, ką daryti.
Po tiltu murmėjo juodi upės vandenys, vėjas šiaušė jos bangeles ir plaikstė ore šlapius medžių lapus.
- Tai kuris pirmas? – galop prikimusiu balsu paklausė liesas, iš pažiūros labai inteligentiškas dar ganėtinai jaunai atrodantis akiniuotis.
- Damoms pirmenybė... – netvirtai sumurmėjo apšepęs senis su suglamžyta šlapia skrybėle ir ilgu paltu, kurio apdriskę skvernai lėtai pleveno į taktą, seniui trypčiojant.
- Čia ne tas atvejis – pareiškė pagyvenusi dama, ištaršytais rudai dažytais plaukais. Jos makiažas buvo išskydęs nuo ašarų ir ištepliojęs veidą juodais, melsvais ir raudonais dryžiais. Ji siautėsi į plonutį lietpaltį ir virpėjo.
Jie vis žvilgčiojo nuo turėklų žemyn į juodą prarają, trypčiojo ir stengėsi į vienas kitą nežiūrėti.
- Aš turiu butelį degtinės – šaltoje tyloje sušnibždėjo apšepėlis su skrybėle.
- Gal duotumėt gurgšnelį? – viltingai paprašė murzinoji dama.
- Ir aš neatsisakyčiau... – atsikrenkšdamas blykstelėjo akiniais liesasis inteligentas.
Visi iš eilės, pradedant murzinąja dama, išgėrė po porą gurkšnių iš apšepėlio butelio. Kurį laiką visi tylėjo.
- Turiu idėją, – galop žvalesniu balsu ištarė liesasis inteligentas. - Kadangi pačiam padaryti TAI nėra lengva, siūlau nustumti vienas kitą... Na, pagelbėti, taip sakant, chm...
- Gal ir neblogai būtų... – sududeno skrybėlėtasis apšepėlis, spausdamas butelį prie krūtinės. Apžvelgė visus, ir kiek patylėjęs, - bet kas nustums paskutinįjį?
- Aš nenoriu būti žmogžudė – užprotestavo murzinoji dama ir iš rankinės išsitraukusi nosinę, ėmė valytis veidą.
Brėkštant trys siluetai lėtai išsiskirstė kas sau...

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA (10 dalių mistinis apsakymas)

Dalmara — Wed, 21 Oct 2015 12:26:44 GMT

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA 1 d.

Dalmara — Wed, 21 Oct 2015 12:22:41 GMT

1 d.

Pasigirdo vandens šniokštimas. Monika atidėjo į šoną teptuką, pakilo ir pažvelgė į kiemą. Pro nedidelį mansardos langą matėsi dalis pievutės ir kelias. Vygaudas su laistymo žarna tupinėjo aplink savo „Folksvageną“ ir iš to kaip kruopščiai šluostinėjo automobilio šonus galėjai numanyti, jog ruošėsi svarbiai kelionei į miestą. Per pietus nieko neužsiminė... Visą rytą sėdėjo prie kompiuterio, o dabar, staiga... Gal paskambino kas?

Na, galų gale, žmogui atostogos... Važiuoti prie jūros nenorėjo. Atseit ir čia, namuose, puikiausiai galima pailsėti. Daryti, kas šaus į galvą, išsimiegoti atsakančiai ir pabūti pačiam sau ponu.

Monika vėl atsisėdo priešais tapomą paveikslą. Brūkštelėjo keletą potėpių, bet pajuto, jog ūpas dirbti išgaravo.

Jis visuomet taip... Tyliai, nieko nesakydamas susiruošia, susitvarko ir staiga išvažiuoja. „Su reikalais“. Jei panašiai būtų elgęsis per visus tuos dešimt kartu nugyventų metų, tai gal visa tai būtų tapę įprastu dalyku ir nekeltų jokio nerimo. Bet paskutiniu metu... Tie jo „reikalai“ atsiranda staiga, dažniausiai savaitgaliais, ar tokiomis popietėmis, kaip šioji...

Dabar jis nueis į vonią, nusipraus, nusiskus, susitvarkys, persirengs ir taręs: „turiu išlėkti trumpam su reikalais“, išvažiuos.

Kada tai prasidėjo? Prieš metus? Taip. Beveik prieš metus, praeitą vasarą... Staiga tapo kaip niekad anksčiau išsiblaškęs: tai neišgirsta klausimo, tai skaitydamas laikraštį, ilgai neperverčia puslapio... Keletą kartų, nieko nepranešęs, dingo visai nakčiai, o grįžęs ryte teisinosi , esą su bendradarbiu važiavo žiūrėti jo naujos sodybos kažkur Zarasų rajone... Ir po darbo užtrunka. Esą, įstaigoje labai didelis krūvis. Po įstojimo į Europos sąjungą nepaprastai išaugo Aplinkos apsaugos reikalavimai, todėl darbo gerokai padaugėjo...

Gal ir taip. Bet kodėl Monikai neramu? Ach, kaip nesinori prisileisti minties apie neištikimybę, apgaulę, melą... Per visus santuokos metus didelių nesutarimų tarp judviejų nebuvo. Na, pirmųjų metų aistros kiek aprimo... O šiemet kažkodėl ir visai apniuko... Nebe jaunystė jau, abiem po keturiasdešimt...

Monika nusileido į virtuvę ir užkaitė virdulį. Jos veidu klaidžiojo neramus laukimas. Priėjo prie veidrodžio, persibraukė šukomis per tamsius, trumpai kirptus plaukus, pirštais palietė smulkias raukšleles apie akis. Tų raukšlelių kas rytą ji atranda vis daugiau ir kas kart gilesnių... Kaip nenumaldomai lekia laikas... Ir kasmet tas laikas lekia vis greičiau ir greičiau... Jaunystėje diena būdavo didelė, pilna įvairiausių nutikimų, atradimų, įvykių, veiksmo... vos besulaukdavai vakaro, kai bėgsi į kiną, diskoteką, ar į pasimatymą...

O dabar dienos neįtikėtinai sutrumpėjo. Lyg zuikio uodegėlės. Rodos, tik pakilai ryte, pilnas planų ką nuveiksi per dieną, kai staiga matai, jog atėjo vakaras ir pasijunti pavargęs, taip nieko doro ir nenuveikęs...

- Turiu išlėkti trumpam su reikalais, - pasakė įėjęs Vygaudas ir pasuko vonios link.

- Gal kavos išgersi su manim? – pavymui šūktelėjo jam Monika, stengdamasi, kad balsas skambėtų kuo natūraliau. Bet vyras jau nebegirdėjo. Iš vonios pasigirdo dušo čiurlenimas.

Išeidamas stabtelėjo virtuvės tarpdury. Su savo mėgiama odine liemene atrodė gražiai ir tvarkingai. Dvelktelėjo geruoju, „išeiginiu“ jo odekolonu.

Tai aš jau ir lėksiu. Manau, neužtruksiu. Už poros valandų grįšiu...
Gerai jau, lėk...

Monika pro langą nusekė akimis „Folksvageną“ iki pat keliuko posūkio, lenkiančio kaimynų tvorą. Nemalonus šaltukas nuvilnijo krūtine ir susisuko gerklėje į gumulą. Jai užėjo begalinis noras pravirkti. Ji pabandė tą šaltą gumulą nuryti, bet tai padaryti nebuvo lengva. Na, nejau ji čia dabar puls raudoti! Ne, reikia nusiraminti. Ir kas gi čia tokio? Na, išvažiavo su reikalais... Argi maža kokių reikalų gali turėti vyras?

Ji vėl užlipo į dirbtuvę ir prisėdo prie paveikslo. Ne, gėlių tapyti ji dabar negali. Atidėjo nebaigtą darbą į šoną ir pasiėmė kitą, stovėjusį uždengtą kampe. Neilgai trukus, ji vėl išgirdo automobilio burzgimą. Tai nebuvo „Folksvageno“ garsas, kurį puikiai pažinojo. Pažvelgė pro langą. Iš už kaimyno tvoros pasirodė beįsukantis raudonas Ramunės „Opeliukas“.

Ramunė, kaip visuomet kvepėjo brangiais kvepalais, vilkėjo paskutinės mados drabužiais ir rūkė. Atrodė, jog cigaretė niekuomet nedingsta nuo jos sutvarkytų, išpuoselėtų pirštų, ryškiai lakuotais nagais.

- Sveika, darbštuole! Gal nelaukei? O aš su geromis žiniomis... - Ramunė apkabino ir pabučiavo Moniką, stengdamasi neištepti lūpų dažais. Paėmusi puodelį su kava, kaip visuomet gerti užlipo į dirbtuvę.

- Oi, Monika, na kam tie bokštai!? Tu ir vėl savo... Sakiau, niekam nereikia tų subtilybių ir sielos vingrybių... – Ramunė melodramiškai vartė savo rudas akis ir klapsėjo tirštai pridažytomis blakstienomis. - Na, neperka tokių ... sudėtingo turinio paveikslų. Tie, kas supranta ir su malonumu pirktų, neturi pinigų, o turčiams reikia paprasto, nudailinto, „nulaižyto“ gražumo. Suprantamo ir mielo akiai.

- Ramune, nesinervink. Tai ne pardavimui, tai sau... Šiaip, savo malonumui tapau... Tau tikrai nereikės su juo vargti...

- O pardavimui?! Ar turi ką man? Nejau taip veltui ir švaistai tokį brangų savo laiką, tapydama velniai žino ką?! O aš nebeturiu kuo prekiauti! Pameni, aną mėnesį šešis paveikslus pirkusį žydą iš Austrijos? Tai jis vėl pasirodė. Bet aš jam nieko nebeturėjau! Prieš valandą beveik visus didelius ir vidutinio dydžio paveikslus nupirko lenkas iš Varšuvos. Nežinau, gal taip pat žydas, iš veido nesupratau... Tai jis užsakė kitam mėnesiui aštuonis ar dešimt... Paims netgi ir daugiau, jei bus visi tokie, su gėlytėm. Ir netgi labai nesiderėjo... Tos tavo gėlytės greit pasklis visoje Europos sąjungoje... Štai, pinigai! – Ir ji išdidžiai nutėškė ant stalo įspūdingą krūvelę banknotų. Kitą kartą Monika būtų apsidžiaugusi tokiu pinigingu jos kūrybos įvertinimu, bet dabar... tikro pasitenkinimo nepajuto. Ramunė nužvelgė ją ir nepastebėjusi jokio prašviesėjimo draugės veide, nustebo.

- Kas tau? Nesidžiaugi? Čia tavo pinigai. Uždirbti kūrybinėmis kančiomis ir veido prakaitu... O aš taip skubėjau pas tave su geromis naujienomis. Ne su geromis, o tiesiog su fantastiškomis naujienomis!

- Ačiū, Ramune, labai tau dėkinga. Tu puikiai darbuojiesi. Iš tiesų. Ir džiaugiuosi pinigais ir tuo, jog perka mano paveikslus... Aš tik šiaip, kažko nuotaikos nėra nuo pat ryto. Žinai, kaip būna kartais... Užplūsta melancholija...

- Kas čia dar per melancholijos! Monika, brangute, vyk šalin visas melancholijas! Greit tu tapsi milijoniere, tik dirbk, tapyk! Na, būk žmogus, nusišypsok savo sėkmei! Va taip! Puiku!

Monika pabandė nusišypsoti ir jai pavyko. Nuo to tapo šiek tiek lengviau. Po valandėlės jiedvi supakavo paveikslus, kurie jau rytoj bus išstatyti Pilies gatvėje ir sukrovė į bagažinę. Ramunė, nepaleisdama iš tarpupirščio degančios cigaretės apkabino Moniką.

- Na, lik sveika, brangute. Važiuosiu. Jau ir tavo Vygaudas turi grįžti iš darbo...

- Nedirba. Jam atostogos nuo pirmadienio.

- Atostogos? Bet namie jo nesimato.

- Išvažiavęs su reikalais...

- A a a... išvažiavęs... Aišku. – Ramunė nužvelgė draugę, valandėlei nutilo, kažką mąstydama, o jos akyse atsispindėjo užuojauta atmiežtas moteriškas supratimas. Atrodė, jog ji žino kažką, ko nieku gyvu nepasakytų Monikai. Monika tai pajuto.

Kai raudonasis „Opeliukas“ dingo už posūkio, Monika nuėjo daržo link. Jos daržas, tiksliau keturių lysvių daržiukas buvo sukastas prie pat mažo upelio, juosiančio visą sklypą. Tiesą sakant, tai buvo senas melioracijos griovys, apaugęs karklais ir aukšta žole, bet visi kaimynai jį vadino upeliuku. Taip smagiau. Namas prie upelio... Kur kas gražiau, nei namas prie melioracijos griovio...

Palaisčiusi augalus upelio vandeniu, patikrino padžiautus skalbinius ir surinkusi sausus, grįžo į namą. Bedėliojant juos, prieškambaryje pasigirdo Justės šūksnis

- Ei, aš jau namie! Ar yra kas gyvas?! Mamyte! Gali pasveikint, išlaikiau! Valgyt noooriu! – paskutiniai žodžiai jau girdėjosi iš virtuvės.

Besisukiodama prie viryklės, Monika vis klausinėjo dukters apie egzaminus, kokį bilietą ištraukė, ar sunku buvo...

Kai iš Justės kambario pasigirdo muzika, o dar po valandėlės ji jau čiauškėjo su kažkuo telefonu, Monika pakilo į savo dirbtuvę ir čia pamatė, jog Ramunės nutėkšti pinigai vis dar tebeguli ant stalo. Perskaičiavo. Suma iš ties įspūdinga. Jai ėmė sektis. Ji pagavo tą gyslelę, tą kibirkštėlę, kuri reikalinga pirkėjams... Bent jau daugumai pasiturinčių pirkėjų... Jos paveikslai su gėlėmis, puokštėmis atrodė labai jaukūs, šilti, spinduliuojantys pirmaprade nekaltybe ir gėriu...

Iš apatinio spintos stalčiaus išsitraukė dar velionio tėvelio padirbintą medinę skrynutę. Joje buvo laikomi gerieji teptukai, dažų tūbelės, o apatiniame skyriuje – jo seni eskizai, kurių Monika niekuomet nelietė. Bet ši skrynutė turėjo paslaptį. Tėvelis labai išmoningai buvo įtaisęs joje antrąjį dugną. Ji nežinojo, kuriam tikslui tai buvo padaryta, bet jai patiko. Žvelgiant į dėžės vidų, nė už ką neįtartum esant antrajam dugnui. Jį atverti galėjai tik iš šono, patraukiant už vos įžiūrimo skerso rantelio.

Čia jau gulėjo jos anksčiau padėti pinigai „juodai dienai“. Na, dėl visa ko. Juk nežinai žmogus, kada gali prireikti grynųjų. Gyvenime visko nutinka. Ir kai staiga, gal vėlai vakare ar per išeigines prireikia pinigų, kai nedirba bankai, o bėda nelaukia, va tuomet...

Šalia jau gulėjusių ji sudėjo ir šiandien gautuosius. Užstūmė slėptuvės dangtelį, uždarė dėžę ir padėjo atgal į spintą.

Temo. Ji pasivaikščiojo pievutėje priešais namą, nuėjo iki upelio, pasiklausė ramaus čiurlenimo, nukabino likusius skalbinius, kai kuriuos ir ne visai išdžiūvusius. Kažkur girdėjo, jog nepatartina jų palikti lauke nakčiai. Esą, drabužius gali persunkti tamsiosios nakties jėgos. Tuomet juos apsivilkęs žmogus gali jausti sunkumą, nerimą, jam gali nesisekti... Kiek šioje teorijoje tiesos ji nežinojo, bet stengdavosi nakčiai skalbinių lauke nepalikti. Ką gali žinoti... Tokia galybė sunkiai suvokiamų dalykų vyksta pasaulyje, žmonės jaučia juos esant, bet paaiškinti niekas nesugeba...

Laikrodis rodė vienuoliktą vakaro. Ji jautėsi keistai pavargusi ir apsunkusi. Suprato, jog visą vakarą įtemptai klausėsi. Ji laukė mašinos ūžesio. Grįžtančio Vygaudo „Folksvageno“ burzgimo... Ir ta įtampa ją išvargino. Jei atsiguls, turbūt neužmigs...

Bet vis tik buvo prisnūdusi, nes pasijuto pažadinta automobilio durelių trinktelėjimo kieme. Pažvelgė į laikrodį. Rodė pirmą valandą. Girdėjo, kaip Vygaudas vaikštinėja apačioje, trinksi atidaromos šaldytuvo durelės, vonios durys, šnypščia iš čiaupo paleistas vanduo... Galop viskas aprimo, jis užlipo į miegamąjį, nusirengė nedegdamas šviesos, ir atsargiai atsigulė šalimais. Po valandėlės pasigirdo ramus, taikus, pavargusio ir nusipelniusio poilsio teisuolio šnarpštimas.

Gal iš tiesų jos širdyje tūnantys įtarinėjimai neturi jokio pagrindo? Na, nuvažiavo šen bei ten su reikalais, susitiko kokį draugą, užsiplepėjo... Vyrai kaip ir moterys mėgsta pasišnekėti, aptarti naujausius automobilių modelius, politiką, žvejybą ir netgi paliežuvauti...

Ji pasisuko veidu į jį ir pamėgino užuosti kokį nors svetimą kvapą, kuris išduotų... Ką išduotų? Na, bet ką... kad ir svetimos moters kvepalus... Bet nieko TOKIO ji neužuodė. Įprastas ir gerai pažįstamas jo kūno kvapas, kiek išsivėdėjęs „išeiginio“ odekolono dvelksmas, tabako dūmų liekanos plaukuose... Ir nieko, kas tikrai bylotų apie... svetimą moterį. Bet tas negerumas, tas šaltis širdyje nesisklaidė. Tūnojo kamuoliu ir šaldė. Tai turbūt paprasta moteriška intuicija. Ji yra, ji veikia ir jos, matyt, nederėtų ignoruoti.

(bus daugiau)

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA 2 d.

Dalmara — Wed, 21 Oct 2015 12:20:44 GMT

2 d.

- Kaip Justė išlaikė matematikos egzaminą? – bepusryčiaujant paklausė Vygaudas, nes Justė dar nebuvo atsikėlusi.

- Sakė, kad gerai. Gal dešimtuko ir negaus, bet kad išlaikė, tai tikrai.

- Na ir puiku.

- O tu vakar vėlai grįžai? – Monika nutaisė ramią veido išraišką ir atsikando sumuštinio.

- Apie vidurnaktį... Užsisėdėjau pas Andrių, kalbėjomės, sulošėme kelias šachmatų partijas... Prieš tai buvau dirbtuvėse, kai ką patvarkiau mašinoje, tepalus pakeičiau...

Monika žvelgė į vyrą, bandė netyčia pagauti jo žvilgsnį, bet nesėkmingai. Atrodė, jog jis vengia jos akių. Lyg ir viskas savo vietoje, įprasta, pažįstama, bet ore tvyrojo pasikeitimas, vos užčiuopiamas netikrumas. Lyg svetimos sielos dvelksmas pleveno tarp jųdviejų ir abu jautė tai. O gal jautė tik ji viena? Bet kodėl jis suka akis, nors kalba ramiai ir užtikrintai? Ji pažįsta Vygaudą, jo charakterį per tuos dešimt metų perprato kiaurai, ir visuomet žino, kada jis kalba netiesą. Meluodamas, ar stengdamas nuslėpti tiesą, jis tampa rimtesnis nei paprastai, labiau susikaupęs ir perdėm ramus. Kaip dabar.

- O Andrius taip pat atostogauja, kad galėjo iki išnaktų sėdėti prie šachmatų?

- Ne... Jam šiandien laisvadienis. Aš nenorėjau taip ilgai užtrukti, bet jis neišleido, gal norėjo tiesiog pabendrauti ?.. Jis gi toje savo ligoninėje tik su skalpeliu ir su žmonių viduriais bendrauja... Visą laiką tik tarp ligų, vaistų, kraujo... Nenorėjau pasirodyti nedraugiškas.

- Taip, suprantu, Vygi, ir nesu prieš judviejų draugystę... Tik anksčiau tu su juo iki išnaktų nesėdėdavai, sakydavai, jog jis niūrus, užsisklendęs tipas ir bendrauti su juo sudėtinga... – Monika ėmėsi plauti puodelius, tvarkyti stalą, o po valandėlės paklausė:

- O kaip jo žmonelė Vilija? Ką veikė?

- Vilija? – staiga Vygaudo veidas tapo dar rimtesnis ir dar labiau susikaupęs. – Nežinau. Nemačiau. Rodos kažkur išėjusi buvo. Nesmalsavau.

Nuo jo tokio itin ramaus atsakymo jai dilgtelėjo paširdžiuose. Pasąmonėje sužybsėjo maža lemputė, lyg mažytis saugiklis - perspėjimas. Dėmesio! Čia kažkas ne visai tikra! Atkreipk dėmesį!

Ji numetė pašluostę ir išėjo į kiemą. Prieš akis iškilo mielas šviesiaplaukės, šiek tiek starzdanotas Vilijos veidas. Šypsenų duobutės skruostuose ir jokių gilių raukšlelių paakiuose. Todėl, jog Vilija beveik dešimčia metų jaunesnė, negimdžiusi ir nuo pat vaikystės neturėjusi jokių sunkių išgyvenimų. O ir dabar gyvena kaip karalaitė, nedirba jokio sunkaus darbo, tik tvarkosi po savo keturių kambarių prabangiai apstatytus apartamentus, bei laksto puikia sidabrinės spalvos „Mazda“ po grožio salonus ir madingas parduotuves.

Andrius savo skalpeliu pradėjo uždirbti pasakiškus pinigus, kuriuos visiškai laisvai tvarkė jo Vilija. Ne, Monika niekuomet jai nepavydėjo! Kiekvienas turi savo likimą, savo nuosavą gyvenimą ir privalo gyventi, kaip išmano...

Tad kodėl sužybsėjo lemputė? Nejau Vygaudas?.. Nejau jam patinka Vilija? Ir kas per fantazijos apniko!? Jų šeimos pažįstamos tiek, kiek Monika gyvena su Vygaudu. Pamena Andriaus ir Vilijos vestuves... Andrius jau buvo tikras senbernis, kai tuokėsi su gerokai už save jaunesne, gražute, ilgaplauke, lyg undinė Vilija. Vestuvės buvo šaunios. Vilija linksma, judri ir žaisminga, o jaunasis laimingai šypsojosi, lyg išlošęs viso pasaulio turtus. Vėliau Monikai nebeteko pamatyti tos laimingos Andriaus šypsenos. Kasmet jis atrodydavo vis niūresnis ir uždaresnis. Na, o Vilija vis gražėjo, moteriškėjo ir atrodė laiminga, nėmaž nekreipdama dėmesio į savo vyro nuotaikas...

Staiga Monikai šovė galvon negera mintis. Vilija nemylėjo Andriaus! Niekuomet. Nei prieš devynerius metus, kai tuokėsi, nei dabar. Tai, jog Andrius ją beprotiškai mylėjo ir tebejaučia tuos pačius jausmus ir šiandien, matosi akivaizdžiai. Jis kenčia... štai kodėl neatrodo laimingas...

O jeigu tarp Vygaudo ir Vilijos kažkas mezgasi?.. Iš tiesų Monika pastebėjo, jog šalia Vilijos Vygaudas pasikeičia, sustabarėja, mažiau kalba, nei iš šio nei iš to rausta... kaip vaikėzas delbia akis... Ne... tai tiesiog neįtikėtina... Vygaudas tokio pat amžiaus, kaip ir Andrius, bet atrodo prasčiau: pradėjęs plikti ir pilvukas jau krenta į akis... Kur jau ten jam iki aukštaūgio, plačiapečio, sportiško Andriaus... Nors, ką gali žinoti...

Vonios veidrodis atspindėjo Monikos figūrą tik iki juosmens. Bet šiek tiek palenkus galvą į priekį ir žemyn galėjai pamatyti pilvą bei šlaunis. Nei pilvas nei šlaunys pasigėrėjimo jai nekėlė. Liemuo papilnėjęs, apsunkęs, pilvo oda šiek tiek nukarusi, padribusi... Ir krūtys jau nebe tos, kaip prieš dešimtmetį; nusvirusios, padidėjusios... Kaip neaprėpiamai liūdna žvelgti į savo bevysti kūną!.. Gal masažai, kokios purvo vonios ar Negyvosios jūros vanduo ir pagelbėtų? Bent jau pristabdytų šį neišvengiamo senėjimo procesą? Kita vertus, ji juk subrendusi moteris, vadinasi, ir atrodo , kaip ir turi atrodyti jos amžiaus moterys. Juk nemažai yra ir daug prasčiau išsilaikiusių, nei ji...

Gal vertėtų užsiimti gimnastika, kokiu nors sportu? Pasikapstymas valandžiukę darže, be jokios abejonės, nėra sportas.

Belipant į dirbtuvę, pro praviras kabineto duris ji pamatė, jog Vygaudas sėdi prie kompiuterio ir naršo internete. Po valandėlės iš prieškambario pasigirdo jo šūksnis:

- Ei! Išvažiuoju trumpam!

Monika norėjo taip pat sušukti, kad, gerai, ar ką nors panašaus... bet nesusizgribo, ką būtent... Galų gale, jos atsakymas šiuo momentu neturėjo jokios reikšmės, tai buvo aišku, kaip dieną. Jo šūksnis nebuvo nei klausimas, nei prašymas, o tiesiog paprastas konstatavimas, ar pareiškimas. Neužilgo „Folksvageno“ burzgimas sujaudrino kiemo erdvę, po to šiek tiek pritilo, ir galiausiai išnyko už posūkio.

Nepakylant nuo kėdės, pro langą matėsi tolimas, akiai mielas peizažas: tamsiai mėlyno miško juosta, o prieš ją žalumoje skendinti sodyba. Dar arčiau, pievoje galėjai aiškiai įžiūrėti keletą ramiai besiganančių karvių... Šis lango paveikslas ramino ją, lyg vaistai. Kurį laiką sėdėjo ir žvelgė į jį, stengdamasi mąstyti pozityviai, kaip buvo skaičiusi moterų žurnalų psichologinio turinio straipsniuose. Bet prasta nuotaika nesisklaidė.

Nusileidus apačion, kaktomuša susidūrė su Juste.

- Mamuliuk, einu pas Daivą. Ji turi labai geros, šiuolaikinės ruošimosi medžiagos. Pasimokysim, o vakare nueisim į diskoteką. Taip, kad grįšiu vėliau... Gerai? Tu nieko prieš?

- Eik, ką gi su tavim padarysi... Esi jau suaugusi, supranti, kad pirmiausia reikia daryti tai, kas privalu, o tik po to linksmintis... Tikiuosi, jog egzaminą išlaikysi...

- Nesirūpink, išlaikysiu tikrai. Tiesa, mamyt, po egzaminų mes visi keturi; aš, Daiva, Žilvinas ir Daivos draugas Juras planuojame važiuoti pailsėti į Palangą savaitei. Finansuosi? – jos veiduką nutvieskė meili šypsena.

- Na, jei išlaikysi egzaminus ir viskas bus tvarkoje, be jokios abejonės turėsi teisę ir pailsėti. O po poilsio, juk vėl egzaminai, tik jau stojamieji...

- Taip mamyt, taip. Ir Žilvinas ruošiasi stoti kartu su manim į mediciną. Mes jau viską su juo suplanavom...

Justė pakštelėjo motiną į skruostą ir persimetė per petį krepšį su knygomis. Monika ilgai lydėjo akimis nueinančią dukrą. Tokią savarankišką, stiprią, pasitikinčią... Tik šiuolaikinė mada Monikai nepatiko; aptempti džinsai, trumputė, bambos nedengianti, lyg išaugta palaidinukė, šviesiai padažyti, pečius siekiantys, nutįsę, specialiai netvarkingi plaukai... Ir kas per šukuosena?.. O tas auskaras bamboje!..

Kadaise, jaunystėje, jos drabužiai ir šukuosena taip pat nepatiko jos, dabar jau velionei, mamai. Ir taip iš kartos į kartą... Progresas... Keičiasi drabužių, šukuosenų, elgesio mados... Keičiasi mąstymas, požiūris į gyvenimą, į egzistencijos prasmę... Gyvenimo prasmė...

Taigi, gyvenimo prasmė... Tiek daug apie tai kalbama, bet kur ji, ta gyvenimo prasmė?..

Ji nuėjo į daržą, išrovė kelias piktžoles, praretino morkas, upelyje nusiplovė rankas ir prisėdo ant žolės. Žemė ramino. Nerimo ir susierzinimo skaudulius siurbte išsiurbė. Liko tik liūdesys.

Vygaudas galėjo ir ją pakviesti važiuoti kartu... Kaip būtų puiku nuvažiuoti kur nors... kad ir į Trakus, kaip kadaise, arba prie ežero, pasiirstyti valtimi, pabūti dviese, pasikalbėti... Kada paskutinį kartą jiedu štai taip buvo išvažiavę? Prieš keletą metų... Ne, dar anksčiau, prieš šešerius metus... taip, ji pamena... Jiedu irstėsi ežere, po to mažoje kavinukėje ant kranto pietavo, išgėrė po taurę vyno, po to vėl kažkur važiavo... Tuomet jie be paliovos bučiavosi, juokėsi, įtampa vis augo... Jiedu troško vienas kito kone beprotiškai, o kai pasuko namų link, troškimas virto saldžiu, kankinančiu laukimu, ir jie iš anksto mėgavosi tuo, kas bus, kai jiedu sugrįš į savo miegamąjį... Taip, tądien buvo jos gimtadienis...

O visus po to buvusius gimtadienius, kaip jo, taip ir jos, jie jau šventė su draugais, dažniausiai namie. Taip bus ir šiemet.

Liūdesys vėl pasklido krūtinėje... Gimtadieniai nebedžiugino ir ji jų nebelaukė. Bet žinojo, draugai vis tiek ateis pasveikinti, tad, nori nenori, vaišes teks ruošti...

(bus daugiau)

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA 3 d.

Dalmara — Wed, 21 Oct 2015 12:19:10 GMT

3 d.

Vygaudas uoliai jai talkino. Penktadienį iš pat ryto jiedu apvažiavo parduotuves, ir prisipirko maisto, bei gėrimų. Kaip visuomet, jis pats užmarinavo mėsą šašlykams, po to sandėliuke surado ir paruošė lauko fakelus. Kruopščiai nušienavo kiemo pievutę. Buvo linksmas ir paslaugus.

Vakare, jai atsigulus, jis dar kurį laiką kuitėsi vonioje, o išėjęs, prisėdo ant lovos krašto ir atgniaužė delną. Ten gulėjo auksinė grandinėlė su pakabuku – širdele.

- Sveikinu su gimtadieniu, Monika. Čia tau. Patinka? Pakelk galvą, užsegsiu...

Iš netikėtumo jai suspurdo širdis. Auksas maloniai vėsino kaklą, ji pačiupinėjo pakabuką ir norėjo pakilti, pažvelgti į veidrodį. Bet Vygaudas apkabino, užspaudė bučiniu, ir ji paniro į jo rankas, į jo aistrą, į jo kūno kvapą... Su juo jai visuomet būdavo gera, jis sugebėdavo nuginkluoti ir užkariauti... Ir ji skendo jo glamonėse, lyg šiltoje jūroje, pamiršusi visus įtarimus, nuoskaudas ir liūdesį...

Šeštadienio popietę pirmasis, švytėdamas saulėje, į kiemą įriedėjo Ramunės raudonasis „Opelis“. Pro keleivio dureles išsirangęs tamsiaplaukis, kumpanosis jos draugas Sergėjus, apibėgo aplink ir padėjo išlipti išsipusčiusiai, ryškiai pasidažiusiai Ramunei. Vienoje rankoje ji laikė didžiulę puokštę bijūnų, kitoje - žydru kaspinu perrištą paketėlį, o tarpupirščiuose, kaip visuomet, styrojo smilkstanti cigaretė.

- Dieve, koks karštis! Monika! Sveika! Sveikinam! O tu atrodai nuostabiai! - Apkabino, priglaudė skruostą ir pakštelėjo į orą. – Su gimtadieniu, brangute! Te saugo tave Dievas... O jei dar duotum ko nors šalto atsigertiii...

- Eikim į pavėsinę. Vygaudas tuoj pat atneš šalto alaus ir koka kolos. Ačiū, kokie puikūs bijūnai!

Pavėsinėje išties buvo gaiviau. Ant padengto stalo jau gulėjo išdėlioti šalti užkandžiai, papjaustytos daržovės, vaisiai. Po minutės atsirado ir aprasoję buteliai su alumi bei gaiviaisiais gėrimais.

- Ir kasmet tas pats. Per tavo gimtadienį visuomet karšta. Ar nors vienais metais lijo? Tikrai nepamenu... – Ramunė apsilaižė lūpas ir pastatė bokalą. – Puikumėėėlis...

- Mamyteee! Sveikinam! – iššokusi iš balto „Golfo“ Justė bėgte pribėgo prie Monikos ir apsivijo rankomis kaklą. Jai iš paskos žirgliojo išstypęs, sušiauštais šviesiais plaukais jaunuolis, rankose laikydamas vazonėlį su žydinčiu kaktusu. – Susipažink. Čia Žilvinas. Jis iš paralelinės klasės. Kartu egzaminus laikėm.

Žilvinas nusilenkė ir iškilmingai įteikė Monikai kaktusą. Jaunuolis atrodė kiek sumišęs, bet žvelgė tiesiai ir atvirai. Ant jo kaktos matėsi keli prakaito lašeliai, vilkėjo tvarkingais šviesiais marškiniais trumpomis rankovėmis ir švariais džinsais. Monikai jis iš kart patiko.

- Eikit prie stalo, atsigaivinkit, užkąskit... – Monika paėmė vazonėlį ir mostu pakvietė pavėsinėn.

Netrukus kieman įriedėjo tamsiai mėlyna Andriaus „BMV“. Ir jis, ir Vilija atrodė gaiviai, nes mašinoje veikė kondicionierius. Vilija nešė gražią puokštę šviesiai rausvų rožių, o Andrius butelį vyno. Iš visko sprendžiant – labai brangaus.

- Sveikinam tave, Monika, su tavo gimtadieniu. Linkim sveikatos ir laimės! – Vilijos balsas buvo žemas ir švelnus. Vilkėjo brangia, madingai pasiūta mėlyna suknele, o plaukus buvo susipynusi į paprastą kasą. Kruopštus makiažas, miela šypsena... Ji atrodė pritrenkiančiai.

Vygaudas paėmė iš Andriaus vyną ir nunešė atšaldyti. Visi susėdo pavėsinėje. Vyrai įniko į šaltą alų, moterys gurkšnojo limonadą. Pokalbis sukosi apie politiką, paskutinius žinomus skandalus ir užsienio keliones.

Justė į Vilijos pasisveikinimą keistai išsiviepė, nusisuko ir nubėgo upelio link. Žilvinas nupėdino jai iš paskos. Monika pasijuto nejaukiai.

- Vilija, atleisk ir nekreipk dėmesio į paauglių išdaigas... Neįsivaizduoju, kas jai pasidarė...

- Nieko tokio, suprantu... – Vilija nuraudo ir matėsi, jog mažumėlę sutriko. – Tik nežinau, kuo jai nusikaltau...

Monika pasivijo Justę ties pat upeliu.

- Kas tau, Juste?! Paaiškink man tokį negražų savo elgesį. Kodėl gadini mano šventę?

- Nesusilaikiau, tiesiog nepajėgiau būti mandagi... Atleisk man, mamyte. Nenorėjau tau nieko sakyti...

- Ko nenorėjai sakyti? Kas per paslaptys?

- Aš juos mačiau...

- Ką tokius? – Monika nujautė ką, bet vis tiek paklausė.

- Vygaudą ir Viliją... Trakuose... Mes su Daiva, Žilvinu ir Daivos draugu buvome nuvažiavę prie ežero, po to lauko kavinukėje prie neseniai atidaryto motelio valgėme ledus ir ten, aikštelėje, pamačiau Vygaudo mašiną...

- Na ir kas? Maža ką jis ten galėjo veikti... Gal kokie reikalai...

- Taigi, reikalai... – Jos veide atsispindėjo pagieža. – Mes pasėdėjome ten ilgiau, palaukėme... Ir jie išėjo iš motelio... abu... jis apkabinęs ją per pečius, po to pasibučiavo ir išsiskyrė. Vygaudas sėdo į savo mašiną, o ji pasuko kairėn. Ten, aiktštelės gale, stovėjo jos „Mazda“.

Vygaudas paslaugiai sukiojosi aplink, siūlė užkandžius, ko nors „stipresnio“. Bet „stipresnio“ dar niekas nenorėjo. Monika pajuto, jog jis pasikeitė, kai atsirado Vilija. Tapo šnekesnis, judresnis... Gal išlenkė taurelę to „stipresniojo“? Vis taikėsi atsidurti šalia Vilijos, kalbino ją, siūlė vaišintis dažniau, nei kitiems.

Po valandos kiemas jau buvo grūste prigrūstas automobilių. Svečiai šurmuliavo visoje erdvėje tarp upelio ir kiemo vartų. Galop Gertrūda sušuko:

- O dabar Monika parodys savo paskutinius darbus!

- Taip! Taip! Nekantraujam! – Šis pasiūlymas patiko visiems ir Monikai nieko kito neliko, kaip tik išpildyti svečių pageidavimą.

Visiems sugužėjus į mansardą, ji pasieniais išdėliojo paskutiniąsias „puokštes“, o taip pat ir darbus, tapytus „sau“. Moterys teatrališkai aikčiojo, vyrai apžiūrinėjo santūriai, bet, atrodė, jog jos darbai jiems iš tiesų patinka.

- Chmmm... Labai įdomus paveikslas... – nutęsdamas žodžius ir trindamas smakrą tarė Andrius, sustojęs ties vienu. – Čia šešėlis... Jis krenta ant sienos nuo stovinčio žmogaus... Žmogus vieną ranką laiko priglaustą prie krūtinės, o kitą – liūdnai nuleidęs... Bet jo šešėlis... abi šešėlio rankos pakeltos į dangų, lyg šauktųsi pagalbos... Koks šio paveikslo pavadinimas?

- Pavadinimas?.. - Monika kiek sutriko. - Na, galima būtų pavadinti kad ir taip: „Šešėlis kartais meluoja“. Tiks?

- Taip. Pavadinimas tikslus. Kitokio ir nesugalvotum. Man patinka šis paveikslas. Ar jis parduodamas?

- Nejau nori pirkti šį paveikslą? – Monika pajuto, kaip nukaito. – Pirk. Kiekvienam dailininkui malonu, kai žmogui taip patinka darbas, kad jis net nori jį nusipirkti...

Andrius žvelgė į ją ilgu, atvirai tiriančiu žvilgsniu, ir giliose, pilkose jo akyse galėjai įžiūrėti vos juntamą susidomėjimą. Ne, susidomėjimą ne moterimi, bet susidomėjimą turtinga asmenybe. Ir nuo to jo žvilgsnio ji pasijuto reikšmingesnė, talentingesnė ir svarbesnė. Be jokios abejonės, jai buvo labai malonu. Andrius savo intelektu ir pasaulėžiūra skyrėsi nuo daugumos jai pažįstamų vyrų. Todėl jo nuomonė ir pripažinimas jai buvo itin svarbūs.

Temstant kieme pasklido kepamų šašlykų kvapas, pro pravertą langą sklido negarsi muzika, o pavėsinėje šurmuliavo šiek tiek nuo „stipresnio“ įkaitę svečiai.

- Matėt vakar per televizorių šmėklų namą? Ten vaidenasi, daiktai savaime juda, paveikslai nuo sienų krenta, puodo dangčiai patys kilnojasi... Brrr... – Ramunė išpūtė dūmą ir nusipurtė. – Negaliu pamiršti! Taip ir stovi prieš akis... Ir kas ten per velniava?

- Visa tai kuriama štai tokiems patikliems žiūrovams... Visi tie triukai iš piršto laužti. Žurnalistų kūryba! – nusijuokė Vygaudas.

- Na, nesakyk! Visai galimas daiktas, jog pasimetusios sielos iš tiesų neranda ramybės ir blaškosi tarp dangaus ir žemės... Mes jų nematom...

- Man yra tekę kalbinti pacientus, atgaivintus po klinikinės mirties... Dauguma jų šnekėjo apie tunelį, šviesą... Lyg jų sielos būtų bandžiusios kažkur keliauti... Būtent sielos... Vėliau, kuriam laikui praėjus, jie užmiršta visa tai... – Andrius kalbėjo lėtai, nelabai užtikrintai. – Ir aš anksčiau netikėjau visais tais sielų fenomenais, bet ilgainiui pradėjau mąstyti plačiau. Mes apie anuos, dvasinius, sielos dalykus labai mažai težinome. Tiksliau tariant – nieko nežinome. O susidūrę su kažkuo nesuprantamu, tiesiog numojame ranka ir apsimetame, jog tokie dalykai neegzistuoja... Tik kažin, ar tokia pozicija teisinga...

- O indų religija? Jie gi tiki sielos persikėlimu. Po mirties gali vėl atgimti! Žmogumi, ar gyvūnu. Priklausomai nuo to, kaip nugyvenai tau skirtą gyvenimą... – Įsiterpė praktiškoji Gertrūda. – Čia, vis dėl to, kažkas yra! Visose religijose, ne tik indų, bet ir krikščionių žmogui siūloma gyventi dorai, kad nesutepti sielos... Vadinasi, tai ne šiaip sau. Ta siela per tūkstančius žmonijos gyvavimo metų iš kartos į kartą akcentuojama, kaip iš tiesų labai svarbus faktorius...

- Visa ši filosofija sukurta mirties baimės nuslopinimui. – Vygaudas atsistojo. – Žmonės visais amžiais bijojo mirti, kaip ir bet kuris gyvas padaras. Tai ir sugalvojo nemirtingą sielą, kad mirti nebūtų taip baisu.

- Vygi, tu netiki Dievu? – paklausė Ramunė.

- Nežinau. Noriu tikėti, tik nežinau, kas tai per daiktas. Kad parodytų kas nors, arba pats pasirodytų... – jis nusijuokė, - arba duotų ženklą. Na, kokį nors stebuklingą ženklą, kad galėčiau iš tiesų patikėti jo buvimu...

- Gal tų ženklų pilna, tik mes nenorime jų pastebėti? – pratarė Monika. – Pavyzdžiui man - amžinas stebuklas, kai įbėrus į žemę sėkliukę, staiga iš jos išdygsta augalėlis, kuris auga, didėja, pražysta... Kai įdėmiau pagalvoji – kuo ne stebuklas! Juk pati gyvybė yra stebuklas...

- Siūlau tostą! - Sušuko Sergėjus, - išgerkime visi už mūsų nemirtingas sielas!

- Už sielas! Ir atgimimą! – paantrino Vygaudas.

- Už vykusį atgimimą. Kad atgimtume žmonėmis!

- Gražesniais ir turtingesniais!

Besiruošiant patiekti desertą, Monika panoro nusiplauti rankas, bet virtuvės kriauklė jau buvo pilna indų. Ji pasuko vonios link. Vonios durys buvo vos vos pravertos ir ten degė šviesa. Ji atsargiai, dviem pirštais stumtelėjo jas, bijodama sutrukdyti kuriam nors svečiui... Durų užraktas buvo šiek tiek sugedęs, ir jo paslaptį žinojo tik šeimos nariai. Jau seniai reikėjo jį pataisyti, bet vis pritrūkdavo laiko... Štai ir dabar, vonioje deganti šviesa rodo, jog ten yra kažkas iš svečių, bet gali būti, jog išeinant tiesiog pamiršo išjungti šviesą...

Durys tyliai prasivėrė per gerą sprindį ir Monika pamatė... du žmones. Tą pačią akimirką ji jas užvėrė ir, lyg gavusi smūgį į paširdžius, susvyravo, apsisuko ir kone tekina išbėgo į kiemą. Po valandėlės atsidūrė darže, toje pusėje, kurios nesiekė kiemo apšvietimas. Perėjusi lysves, upelio pakrantėje susmuko aukštoje žolėje. Ji sunkiai alsavo, trūko oro. Prieš akis kilo šviesus, su visomis spalvomis ir atspalviais paveikslas, kurį ką tik matė pro praviras vonios duris. Jame neįtikėtinai ryškiai į akis brovėsi netgi mažiausios smulkmenos!.. Pabalę Vilijos rankų krumpliai nuo tvirto įsikabinimo į vonios kraštą... Jos užversta galva, praverta burna, kasa, besidriekianti vos ne iki vonios dugno... Ji sėdi ant vonios krašto, plačiai praskėtusi kojas, o Vygaudas klūpo priešais, veidu įsikniaubęs į jos tarpkojį... Jo rankos apglėbusios jos sėdmenis, žydros suknelės apačia pakelta iki pat jos smakro... Jiedu nieko nemato ir negirdi...

Vonios duris rakino ne Vygaudas, bet Vilija. Ji manė, jog užrakino... Bet ji pasuko rankenėlę per stipriai... o Vygaudas skubėjo...

Dieve, ar tai turi dabar kokią nors reikšmę, ką ji čia dabar...

Bet sąmonė nė už ką nenorėjo analizuoti to, ką pamatė akys. Mintys vis sukosi apie tai, kas neužrakino vonios durų... arba, kas rakino duris, bet jos neužsirakino... Jei būtų rakinęs Vygaudas, būtų užrakinęs tinkamai...

Monika žvelgė į priešais plytinčią tamsą, bet joje matė tik šį ryškų, spalvingą paveikslą. Galop jos sąmonę pasiekė šauksmai:

- Monika! Monikaaa! Ei, kur dingai!...

- Ko šūkaujat? Kas čia manęs pasigedo?... – bandė šypsotis medinėmis lūpomis, grįždama į apšviestą plotą. – Buvau darže, norėjau krapų pasiskinti, bet kad visi peraugę... – nei šį, nei tą aiškino ji, tikėdama, jog įkaušusiai draugijai nelabai ir įdomu, ką ji, galų gale, veikė tame darže.

Pirmieji išvažiuoti susiruošė Andrius ir Vilija. Vilija elgėsi laisvai, juokėsi, jos skruostai buvo paraudę, ji nepadavė Monikai rankos atsisveikinant, o tiesiog koketiškai pamojavo. Monika stengėsi nežiūrėti į ją, o žvelgė kažkur, kiaurai per jos kaktą, dirbtinai šypsojosi ir jautėsi šlykščiai.

Netrukus ir likusieji svečiai ėmė skirstytis. Mašinos burzgė viena po kitos, ir kiemas pamažu ištuštėjo.

Monika sunešė indus į vidų ir ėmėsi ruošos. Tvarkėsi lyg robotas, rankos judėjo kampuotai ir karštligiškai. Ji net džiaugėsi, kad turi rankoms užsiėmimą, antraip nežinotų ką daryti...

- Atidėk tą ruošą rytdienai... Pavargai, vėlu jau. Geriau eik miegoti... – Vygaudas buvo gerokai įkaušęs, išsipešusiais marškiniais ir visas kažkoks išsidraikęs... o gal tas išsidraikymas jai tik rodėsi... – Aš tai tikrai pavargau ir einu gulti...

Jis pakilo į miegamąjį, ir ji girdėjo, kaip jo kūnas sunkiai nuvirto į lovą...

Nepabaigusi tvarkytis, nusišluostė rankas ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Ausyse spengė, mintys blaškėsi, o oras virtuvėje virto vata. Pajutusi, jog iš tiesų dūsta, išėjo į kiemą. Dangus buvo giedras ir žvaigždėtas. Nesuskaičiuojama galybė mažesnių ir didesnių žvaigždžių mirguliavo beribėje tolumoje, ir jai pasirodė, jog visa ši žybsinti erdvė žvelgia į ją, mato ir laiko ją sava. Ji yra visos tos neaprėpiamos ir paslaptingos egzistencijos dalelė... Vieną akimirką ji pajuto, jog nėra vieniša. Ją supanti erdvė pilna paslaptingos prasmės, kurios ji šiandien dar nesupranta, bet kada nors...

Ji kiek aprimo. Ji jam nieko nesakys. Apsimes, jog nežino apie jo romaną su Vilija. Ji palauks... Gal tai tik atsitiktinumas? Gal akimirkos susižavėjimas, aistros protrūkis, kuris praeis, kaip liga, ir gyvenimas vėl grįš į senas vėžes. Todėl nereikia kelti panikos, ieškoti blogio ir išdavystės ten, kur gal būt tėra tik aklas, atsitiktinis flirtas. Vyrai silpni, suvilioti juos lengva, o Vilija tokia graži ir gundanti. Joks vyras neatsispirtų jos kerams...

Bet kartėlis, slėgęs sielą, niekur nedingo. Kaip neįtikėtinai sunku jaustis išduotai, apgautai... Ach, tas moteriškas jausmingumas... Ją nukrėtė šaltis, priešaušrio vėsa persmelkė kūną ir ji pasuko į namą. Namas dunksojo tamsoje didelis, šiltas, laukiantis... Jos tėvo namas. Statytas sovietmečiu, statytas su meile ir atsakingai. Tėvas buvo statybos inžinierius, ėjo aukštas pareigas, ir turėjo „blatą“, kas anuomet buvo be galo svarbu. Tad savo namą pastatė iš gerų medžiagų, šiltą ir patogų. Du aukštai ir mansarda. Didelis, po visu namu rūsys, šalia – garažas...

Namas, spinduliuojantis draugiškumu ir tėvo rankų šiluma, rodės, taip pat bando ją raminti ir guosti. Ji palietė durų staktą, lyg tėvo petį, nugara prigludo prie jos ir valandėlę pastovėjo, nieko negalvodama, tik siurbdama į save saulės prisigėrusio medžio šilumą... Ji palauks, pažiūrės, ką toliau darys jos gyvenimo draugas. Norėtųsi, jog viskas nurimtų, Vygaudas atsitokėtų ir su buvusia meile grįžtų pas ją... Ji palauks...

(bus daugiau)

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA 4 d.

Dalmara — Wed, 21 Oct 2015 12:17:26 GMT

4 d.

Kurį laiką važiavo tylėdami. Andrius vairavo ramiai ir pasitikinčiai. Jis viską darydavo taip. Ramiai ir pasitikinčiai. Vilija sėdėjo atsainiai išdrykusi krėsle ir rūkė. Išmetusi nuorūką pro langą, išsitraukė naują cigaretę ir vėl prisidegė.

- Vilija, na nerūkyk tiek daug... Ką tik išmetei nuorūką, o jau degi kitą...

- Nesikabinėk. Nebūk įkyruolis... Noriu ir rūkau! Tau tik pamokslauti! Dieve, kaip atsibodo tie tavo pamokslai! Ar gali nors kartą gyvenime pabūti plevėsa ir tiesiog nekreipti dėmesio į tokius dalykus?!

- Negaliu. Man skaudu matyti, kaip tu save nuodiji...

- Oi! Kaip tragiška! Nuodiju! Visas pasaulis rūko ir neima į galvą...

- Visas pasaulis? Ne, tikrai ne visas...

- Na jau, tik nepradėk apie statistiką, vėžį ir kraujagyslių ligas! Nenervink!

- Vilija, Vilija... Na, kas tau? Kodėl „spyglius pašiaušei“?

- Sakiau, kad atsibodai...

Andriaus veidu nuvilnijo liūdesys. Išgėrusi, ji tampa atšiauria ir kaprizinga... Ne visada, bet dažniausiai. Šiandien ji būtent tokia. Jis pažvelgė į taisyklingą ir tokį mielą jos profilį, smulkias strazdanėles skruostuose, į putlias lūputes, pučiančias dūmus į salono lubas ir kietos replės suspaudė širdį. Dieve didis! Kaip jis myli šią moterį! Myli ją visa širdimi ir trokšta jai gėrio! Dėl jos jis kažin ką padarytų! Argi ne dėl jos jis gyvena? Ar ne dėl jos jis dirba ir siekia tobulumo? Argi ne jai skirtos visos jo mintys ir svajonės? Bet kietos replės nepaleidžia širdies, spaudžia, mygia... Vilija tokia tolima, tokia šalta ir svetima... Lyg jos kūnas sėdėtų šalia, o siela skrajotų toli nuo jos, nuo jo ir nuo judviejų gyvenimo...

Prieškambaryje, dar neuždegus šviesos, Andrius apkabino ją ir ėmė bučiuoti. Ji bandė išsivaduoti, muistėsi, bet jis glaudė ją prie savęs, o jo dešinė ranka slydo jos liemeniu, sėdyne, galop užčiuopė šlaunį ir palindo po suknele...

- Tu be kelnaičių, Vilija... Taip netikėta...

- Na ir kas čia tokio!? Diena buvo nežmoniškai tvanki, tad nesinorėjo pančiotis kelnaitėmis... Ko taip nustebai?..

- Iki šiol tu taip nedarei... Nevaikščiojai be kelnaičių...

- Daug ko iki šiol nedariau... Didelio čia daikto... O ką, tau nepatinka?

- Net nežinau, kas labiau – patinka ar nepatinka... Tiesiog jaučiuosi kažkaip keistai ir tiek...

Vilija apkabino jį ir prigludo.

- Vis dar nepatinka? – paklausė vylingu, kiek prislopintu balsu ir užkišo ranką už jo kelnių diržo. Andrių kamavusi aistra užsiliepsnojo dar galingiau, jis kone duso iš geismo, bet giliai, giliai, kažkur sielos rūsiuose pasislėpusi negera nuojauta neišnyko. Ji liko tūnoti ten netgi tuomet, kai Vilija bučiavo jį ir aistringai glamonėjo.

*****

Šį vakarą per televiziją rodys filmą, kurio Monika laukė visą savaitę. Nespėjus patogiai įsitaisyti sofoje, grįžo Vygaudas. Jis žvilgtelėjo į svetainėje sėdinčią Moniką, keletą minučių pasikuitė prieškambaryje, po to virtuvėje ir įėjo į kambarį, nešinas kažkokiu paketu.

- Čia turiu vieną daiktą kurį norėčiau tau parodyti ir pasidžiaugti kartu. Seniai norėjau turėti... – Jis prisėdo ant fotelio ir išvyniojo paketą. Ten buvo ginklas. Tokį daiktą Monika matė pirmą kartą, bet iš filmų ir bendros gyvenimiškas patirties žinojo, jog tai pistoletas. Vygaudo balsas vos pastebimai trūkinėjo.

- Tai „Makarovas“, puikus ginklas. Pažvelk, koks grožis... Kiek jame užslėptos grėsmingos jėgos!

- Kam tau jis? Tai pavojinga. Leidimo laikyti ginklą juk neturi. Toks neatsakingumas gali liūdnai baigtis... – Jai nepatiko nei ginklas, nei tai, jog Vygaudas parsinešė jį namo.

- O tu iškart su pamokslais. Surask vyrą, kuris nenorėtų turėti ginklo? Kad ir slapta, be jokio leidimo...

- Jūs, vyrai, taip niekuomet ir nesuaugate, visą savo gyvenimą liekate mažais berniukais...

Vygaudas keistai jaudinosi, jo rankos drebėjo, kalbėjo kažkaip neužtikrintai, pakeltu balsu... Dėliojo ginklą iš rankos į ranką, valė skudurėliu, kuriame šis buvo įvyniotas, ištraukė apkabą, patikrinęs šovinius, vėl įstūmė, užtaisė ir ištiesė Monikai.

- Imk, pažiūrėk, koks mielas daikčiukas...

Monika nenorėjo jo imti, bet iš ištiestos Vygaudo rankos suprato, jog jam tai svarbu. Ji atsargiai paėmė šaltą, sunkų metalinį daiktą, palaikė rankoje ir norėjo gražinti, bet ūmai Vygaudas paskubom persėdo ant sofos šalia Monikos iš dešinės, suėmė jos ranką, laikiusią pistoletą, pakėlė ją ir jėga priglaudė prie Monikos galvos. Ji pajuto šaltą vamzdžio prisilietimą sau prie smilkinio ir pabandė jį atstumti. Bet Vygaudas stipriai laikė suėmęs jos delną, kuriame buvo įsprausta pistoleto rankena... Staiga ji suprato, jog jis nejuokauja... Jis taikėsi šauti į jos galvą jos pačios ranka.

*****

Andrius išsitiesė ant sofos ir įsijungė televizorių. Jautėsi pavargęs, nors diena beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų dienų ligoninėje; ta pati įtampa, ta pati atsakomybė... Bet jis žinojo, jog darbas nevargintų jo taip stipriai, jei sieloje būtų šiek tiek šviesiau... Anuomet, kai susipažino su Vilija, kai beprotiškai ją pamilo, kai tuokėsi... tai buvo pačios gražiausios dienos jo gyvenime. Tuomet dirbo kaip Dievas ir apie jokį nuovargį negalėjo būti ir kalbos. O dabar jis pavargo. Jaučiasi išsekęs ir niekam nereikalingas... Lyg koks daiktas ar baldas jų dviaukščiame, prabangiame bute... O gal tiesiog tik pinigus „daranti“ mašina...

Virtuvėje pasigirdo triukšmas. Lyg kas kristų... Tikriausiai Vilija stumdo baldus. Po valandėlės jį apėmė nerimas. Virtuvėje staiga tapo įtartinai tylu. Jis pakėlė galvą, įsiklausė... Tylu. Ūmai, pajutęs kažką negero, pakilo ir nuėjo į virtuvę. Viduryje, šalia apvirtusios kėdės ant grindų gulėjo Vilija. Jos rankos ir kojos mėšlungiškai trūkčiojo, veidas buvo pamėlęs, ji nekvėpavo. Pirmą akimirką Andrius nesuprato, kas nutiko. Kas tai per priepuolis, kokios ligos simptomas?..

- Vilija! Vilija! Kas tau?! Dėl Dievo! Kas nutiko?! – jis pakėlė ją ir pajuto, jog ji miršta.

Jį apėmė siaubinga panika. Ką daryti?! Ko griebtis?! Suvokė, jog pagalbos neverta nė pradėti šauktis, vis tiek nespės... Staiga suprato: ji užspringo!. Šalia, ant grindų mėtėsi iš rankos iškritę gabalėliai pyrago, tas pats pyragas gulėjo ant stalo lėkštėje. Šalia buvo atverstas spalvingas moterų žurnalas, kurį ji, matomai, skaitė... Jis blaškėsi. Reikia įrankių, bet... O Viešpatie, kokie įrankiai! Reikia kažką daryti! Jis apglėbė ją iš už nugaros, apkabino per liemenį ir stipriai, staigiai spustelėjo po diafragma...

*****

Jiedu grūmėsi tylėdami ir įnirtingai. Vygaudas taikėsi į jos galvą, lyg pamišęs, lyg apsėstas, pasiryžęs bet kam. Monika kovojo su daug stipresniu priešininku iš paskutiniųjų, nelabai suvokdama, kas vyksta, tik aiškiai jausdama pavojų savo gyvybei. Nuaidėjo kurtinantis šūvis, lyg trenksmas. Tą pačią akimirką besiblaškančios rankos kryptelėjo ir jos šlaunį nutvilkė deginantis skausmas. Pistoletas bumbtelėjo ant grindų.

- Vygi, ką tu darai?! Išprotėjai?! Tu nori mane nužudyti?! Kodėl?! Ką aš tau blogo padariau?

- Tu trukdai man gyventi... – tyliai prašvokštė jis, pakėlė pistoletą ir nusitaikė jai į krūtinę. Ji sustingo iš siaubo. Į ją žvelgė išplėstos, paklaikusios Vygaudo akys, perkreiptame, blyškiame, lyg lavono veide...

- Vygi, nusiramink... na, kas tau užėjo?... Padėk ginklą. Nejau iš tiesų nori mane nužudyti?! – Ji bandė stotis, bet plėšiantis skausmas kaustė koją, iš kurios neįtikėtinai greit pasipylė kraujas... Jis tekėjo sofa, blauzda, plėtėsi balute ant grindų... – Nejau nori atsidurti kalėjime? Kas tau užėjo?! Atsipeikėk!.. Vygi, nežudyk... Na, galime juk išsiskirti, jei tu nori. Aš neprieštarausiu, duosiu tau pilną laisvę... Nebūtina teptis rankas krauju...

- Taip, žinoma, tu suteiksi man laisvę, kur jau ne!.. – Jo veidą iškreipė patyčia.– Labai ačiū! Būsiu laisvas ir plikas, kaip tilvikas... Aš juk nieko neturiu. Nei namų, nei pinigų, nei normalios mašinos... Ne, mano miela. Ačiū už tokią laisvę. Man reikia tavo namo ir tavo pinigų.

- Duosiu, duosiu tau pinigų. Tikrai. Galėsi nusipirkti ir namą ir mašiną, duosiu! Prisiekiu! Tik nežudyk! - Iš jos akių pylėsi ašaros. Siaubas ir neviltis staiga sukaustė visą jos esybę. Ūmai prieš akis iškilo Vilija, gražuolė Andriaus žmona. Tai dėl jos Vygaudas pasiryžo šiam žingsniui. Dėl Vilijos...

- Nesąmonė! Nieko tu man neduosi. Po to, kas čia nutiko, tikrai nieko neduosi...

Jis žengtelėjo pusę žingsnio jos link su krūtinėn nukreiptu pistoleto vamzdžiu ir nuspaudė gaiduką. Šūvio garsas buvo netikėtai trumpas, trenksmas krūtinėn ir... staiga ją visą apgaubė juoduma. Vėsi ir minkšta lyg ataušę pelenai. Po to blykstelėjo šviesa, šilta ir banguojanti. Monika paniro į ją ir ėmė plaukti. Ji sklendė toje virpuliuojančioje šviesoje lengva, lyg pūkas, sroveno kartu su šviesa, buvo tos šviesos dalimi.

Staiga pajuto stiprų smūgį į paširdžius.

*****

Vilija garktelėjo ir užsikosėjo. Iš burnos iššokęs pyrago gabalėlis nusirito virtuvės grindimis iki pat durų. Ji gaudė orą ir be paliovos kosėjo. Andrius pakėlė ją ant rankų ir nunešė į svetainę. Paguldęs ant sofos, atnešė vandens, pakėlė jos galvą ir pabandė sugirdyti nors porą gurkšnių.

- Išgerk , na, nors truputį, taps lengviau... Vilija... Brangioji... – Jis laikė pakėlęs jos galvą, o ji vis kosėjo. Galop kosulys kiek aprimo, veidas įgavo normalią spalvą ir ji pravėrė akis. Keletą akimirkų jos žvilgsnis neturėjo jokios išraiškos. Tamsiai mėlynos su rusvu apvadėliu akys žvelgė kiaurai pro visus daiktus, kažkur erdvėn, lyg nematydamos ją supančios aplinkos. Ji užsimerkė, bet po valandėlės atsimerkusi, žvilgsniu įsikirto į Andriaus veidą. Jos akys baimingai išsiplėtė, ji sujudėjo ir kažkokiu svetimu balsu sušnibždėjo:

- Nežudyk, prašau... nežudyk... – ir prapliupo ašaromis.

- Vilija, mažute, ką čia kalbi?.. Niekas tavęs nežudo... nurimk. – Andrius sutriko, susijaudino, apkabino ją ir ėmė bučiuoti kaktą, šlapius skruostus, plaukus... – Viskas gerai... jau viskas gerai... Nurimk... Tu vos nemirei, taip mane išgąsdinai... bet dabar viskas gerai...

- Andriau... Ką čia veiki? Tu mane išgelbėjai? - Jos akyse mainėsi nuostaba, siaubas, išgąstis... - Kaip tu čia atsiradai? Kodėl vadini mane Vilija?

- Vilija, mažute, tu patyrei šoką... Nusiramink, mieloji. Jau viskas tvarkoje. Buvai užspringusi, bet dabar jau atsigavai...

- Andriau, tu nesupranti... Jis norėjo mane nužudyti...

- Kas?

- Jis. Jis į mane šovė... Jis peršovė man šlaunį... pažiūrėk, va...

- Niekas į tave nešovė, Vilija, nurimk. Tu namie ir niekas į tave nešaudo. Tau reikia pailsėti... – Jis suprato, jog ji kliedi. Matyt dėl patirto šoko ar net klinikinės mirties akimirkos. Dabar svarbiausia jai pamiegoti, kad nurimtų išdirginta sąmonė...

Vaistinėlėje suradęs reikiamų vaistų, davė jai išgerti, po to nunešė į miegamąjį, nuvilko chalatą ir paguldė. Kurį laiką ji blaškėsi, slydo jam iš rankų, bandė priešintis, kažką murmėjo, bet galop nurimo, nutilo ir po kelių minučių užmigo. Pro užmerktas blakstienas prasisunkė kelios ašaros ir nuriedėjo skruostais. Jis nubraukė jas delnu, suglostė plaukus ir atsiduso. Dieve šventas, dėl tokio niekniekio ji vos nežuvo... Kokia laimė, jog visa tai nutiko, kai jis buvo namie.

(bus daugiau)

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA 5 d.

Dalmara — Wed, 21 Oct 2015 12:15:37 GMT

5 d.

Pro ne iki galo užtrauktas užuolaidas skverbėsi rytinės saulės spindulių pluoštas. Jame sukosi ir šoko milijonai mažyčių spindinčių dulkelių. Kurį laiką Monika žiūrėjo į jas ir niekaip nepajėgė sugaudyti savo minčių. Jos šokčiojo galvoje, kaip tos spindinčios dulkelės ir pradingdavo, patekusios į šešėlį už to šviesos pluošto. Vygaudas... Jis norėjo ją nužudyti. Norėjo, jog ji savo ranka nusišautų į smilkinį, bet šūvis pataikė į koją.

Ji sujudėjo ir palietė šlaunį. Niekas neskaudėjo, ir koja aiškiai buvo sveika. Bet ji tikrai prisimena... Po to Vygaudas šovė... Smūgis į krūtinę... Bet - ji nemirusi. Gyva. Ji mąsto, prisimena, mato šviesos pluoštą, krintanti pro langą. Jaučia. Vadinasi – gyva. Tad, kas nutiko? Kur ji dabar yra?

Ji guli lovoje. Ne, ne savo lovoje, o kažkokioje svetimoje lovoje. Gal ligoninėje? Vakar ji matė Andrių... Gal jis ją kažkaip išgelbėjo? Ir dabar ji guli ligoninėje. Palietė krūtinę. Krūtinės neskaudėjo, atrodė sveika. Pasuko galvą nuo lango į kambario vidų. Tai nebuvo panašu į palatą. Tai greičiau panėšėjo į... Andriaus ir Vilijos miegamąjį! Kaip ji čia atsidūrė? Ir kodėl guli jų lovoje? Užsimerkė ir valandėlę pagulėjo rausvoje prieblandoje. Gal ji sapnuoja? Gal miega ir sapnuoja ilgą, baisų sapną? Dar pagulės štai taip, paskui atsimerks ir atsibus. Taip yra nutikę ir anksčiau. Ji pamena. Dar paauglystėje... Kai pradėdavo kamuoti košmarai ji staiga suvokdavo, jog tai sapnas, susikaupdavo, stipriai užsimerkdavo ir staigiai plačiai atsimerkdavo... Ir atsibusdavo. Šiandien ją aplankė, gal būt, toks pat košmaras. Suraukė antakius, stipriai užsimerkė ir po to kiek galima plačiau atsimerkė. Išplėstomis akimis apžvelgė kambarį ir pajuto, kaip panika ir siaubas ima gožti jos protą... Tai nebuvo sapnas. Viskas aplink buvo realu, kaip tai, jog ji gyva ir sveika...

Matyt, ji kažką pamiršo. Kažką, kas nutiko vakar. Kažką labai svarbaus. Reikia susiimti, susikaupti ir prisiminti. Vakar iš ryto, kaip visuomet, pasikapstė darže, po to savo dirbtuvėje tapė. Justė Palangoje, pietų ruošti nereikėjo, tad dirbo iki pavakario. Vakare ruošėsi žiūrėti filmą, grįžo Vygaudas su... su ginklu! Ji viską puikiai prisimena. Jis šovė! Prieš akis vis dar juoduoja nukreipta į jos krūtinę pistoleto vamzdžio skylė. Po to - labai trumpas trenksmas ir - tamsa. Dar po akimirkos - šviesa. Ji sklendžia jaukioje šviesoje, ji pati yra šviesa... O po to, staiga - Andriaus veidas.

Ji atsisėdo, jautėsi dar mieguista. Delnais patrynė smilkinius, perbraukė per kaktą ir plaukus... Jėzau švenčiausias! Kas čia?! Plaukai! Jie ilgi... Jie ilgi ir sunkūs! Kas su ja nutiko? Tai ne jos plaukai! Jie negalėjo užaugti per naktį iki tokio ilgio! Lyg paklaikusi, pašoko nuo lovos, ir staiga pajuto savo kūno neįtikėtiną lengvumą. Lyg per tą naktį būtų numetusi dešimt kilogramų svorio ir dešimt gyvenimo metų! Galva šiek tiek svaigo, ji sustojo, laikydamasi už lovos krašto, užsimerkė, palaukė, kol svaigimas praeis, po to palengva, lyg svetimomis kojomis nuėjo ieškoti veidrodžio. Prisiminė; Andriaus bute veidrodžių pilna visur, o artimiausias turėjo būti hole, tuoj už miegamojo durų. Miegamajame jie veidrodžių nelaikė.

Atspindys veidrodyje buvo ryškus, veidrodis didžiulis, galėjai matyti save nuo galvos iki kojų. Ir erdvė priešais veidrodį pakankama visapusiam savęs apžiūrėjimui, bet tai, ką Monika išvydo veidrodyje, nesiderino nei su ja, nei su veidrodžiu, nei su sveika logika. Ją staiga apėmė žudantis noras rėkti. Vos vos valdėsi nesurikusi iš visų plaučių. Iš veidrodžio į ją žvelgė Vilija, vilkinti trumpais, žydrais, sportiniais marškinėliais...

Monika užsimerkė. Tai haliucinacija. Ne kitaip. Bet atsimerkusi, išvydo tą patį, nė kiek nepakitusį, atspindį. Ji pakėlė ranką, ir Vilijos atspindys padarė tą patį. Apsidairė. Hole ji buvo viena. Vilijos nesimatė. Vilija švietė tik iš veidrodžio. Keletą minučių stovėjo, visiškai nepajėgdama apie ką nors mąstyti. Tiesiog žvelgė į veidrodį ir laukė. Jei tai haliucinacija, ji turėtų po kiek laiko praeiti. Bent taip jai atrodė. Arba vis tiek turėtų kažkas pasikeisti, paaiškėti.

Ji stovėjo, bet niekas nesikeitė. Iš veidrodžio į ją žvelgė išsigandusi, išplėstomis akimis Vilija, basa, išsidraikiusiais plaukais, bet žavi, kaip visuomet. Monika vėl palietė savo galvą. Atspindys veidrodyje padarė tą patį, lyg tai būtų jos pačios atspindys. Pirštais subraukė plaukus atgal, papurtė galvą ir staiga pajuto, jog tai yra ji! Monika! Ji jaučia savo plaukų svorį, ji jaučia savo skruostus, ji jaučia savo pilvą, krūtinę, šlaunis. Ir jaučia troškulį – savo troškulį!

Kas nutiko!? Dieve švenčiausias, kas nutiko!? Kaip tai galėjo nutikti? Tai niekaip neįmanoma, nepaaiškinama! Taip nebūna! Dabar ji – Vilija! O kur tikroji Vilija? Kas nutiko jai?

Andrius... Jo toks išsigandęs veidas vakar. Kažkas buvo nutikę, kažkokia nelaimė. Jis nešiojo ją, girdė vaistais... Ir vis vadino Vilija. O prieš tai, ji pamena, Vygaudas į ją šovė. Iš arti, tiesiai į krūtinę... Vadinasi nušovė. Iš tiesų nušovė. Ir ji mirė. Mirė. Tad turėtų būti negyva! Bet ji kažkokiu būdu atsidūrė Vilijos namuose, Vilijos kūne!.. Ir kodėl būtent Vilijos? Gal todėl, jog paskutinę gyvenimo sekundę galvojo apie ją, mąstė, jog Vygaudas dėl Vilijos suruošė tą egzekuciją. Regėjo ją vaizduotės akimis - tokią gražią, tokią geidžiamą, ne tik Andriaus, bet ir Vygaudo.

Dieve... Dieve... Ar tai įmanoma? Tai siaubinga, baisu. Taip nebūna! Ji turbūt mirė ir dabar jai tik taip atrodo... Gal po mirties visiems taip būna? Juk niekas nežino, kaip iš tiesų būna po mirties...

Ją apėmė begalinis noras melstis. Tėve mūsų, kurs esi danguje... kasdieninės duonos duok mums šiandiena... Dieve šventas, ši malda netinka. Sveika Marija, malonės... Ach, ši taip pat netinka. Ir mintyse ėmė kirbėti maldelė, kurią kažkada kažkur skaitė - Dieve, suteik man ramybę, kad galėčiau susitaikyti su dalykais, kurių negaliu pakeisti. Duok man ištvermę, kad pajėgčiau pakeisti tai, ką pakeisti įmanoma ir padovanok išmintį, kad atpažinčiau skirtumą tarp jų. Amen.

Ne, visa tai nesąmonė! Ji tikriausiai vis dar miega ir sapnuoja siaubingą košmarą. Ir niekaip negali pabusti.

Arba išprotėjo.

Mąstant logiškai, tokių realių ir detaliai atrodančių sapnų nebūna. Todėl peršasi išvada, jog ji išprotėjo. Kažkas nutiko ir ji išprotėjo. Atėjo į Andriaus namus ir apsimetė Vilija. Grįš Andrius, pamatęs ją, supras jos būklę ir išveš į psichiatrijos ligoninę.

Bet į psichiatrijos ligoninę ji nenori. Visuomet buvo jautrių nervų, bet kad šitaip... Kad išprotėtų...

Kaip ten bebūtų, reikia nusiraminti, susitvardyti ir - apsirengti. Net jei žmogus ir išprotėjęs, vaikščioti pusnuogei vis tiek nepadoru. Grįžo į miegamąjį, pravėrė drabužių spintos duris ir valandėlę sutriko. Į jokį Vilijos drabužį ji neįtilptų. Paieškojo ko nors laisvesnio, bet visi kabėję drabužiai buvo rinktiniai ir M dydžio. Pravėrusi šalia buvusias dureles, išvydo sukabintus Andriaus kostiumus. Tiek to, pabandys įsisprausti štai į šiuos, ant kėdės numestus Vilijos džinsus ir palaidinukę. Bet džinsai pasirodė netgi laisvoki, o palaidinė nė kiek nevaržančiai, tiesiog puikiai prigludo prie kūno.

Išėjo į holą ir vėl pažvelgė į veidrodį. Niekas nepasikeitė. Į ją, kaip ir prieš valandėlę, žvelgė Vilija, tik jau apsirengusi. Nuo žemo stalelio paėmė šukas ir atsargiai ėmė šukuoti plaukus. Pradžioje sekėsi nekaip. Iki šiol ji pati niekada neturėjo tokių ilgų plaukų, tik šukuodavo ilgus vaikystėje Justės plaukučius.

Galop jai pavyko susitvarkyti su neiprastais plaukais, supinti į kasą ir perrišti kaspinėliu. Pasiglostė skruostus, perbraukė pirštais antakius, palietė lūpas. Jautė kiekvieną prisilietimą, lyg tai iš tiesų būtų jos veidas, jos kūnas. Sunkiai atsikvėpė. Liūdna jaustis išprotėjusia, kai viskas aplink atrodo taip tikra...

Atsargiai nusileido apačion. Visur tuščia, tylu. Vėl pajutusi troškulį, pasuko virtuvės link. Ji ne kartą yra lankiusis šiuose namuose. Per Andriaus ar Vilijos gimtadienius, kelias Kalėdas ir Naujuosius Metus... Ir šiaip be jokios progos kartu su Vygaudu yra keletą kartų užsukę... Dabar ji čia buvo viena ir ruošėsi išsivirti arbatos. Erdvioje, pikiai įrengtoje virtuvėje visi įrankiai ir prietaisai buvo įtaisyti po ranka, funkcionaliai, tad tvarkytis čia buvo vienas malonumas.

Prisėdusi ant kėdės su kvapnios arbatos puodeliu, ji kurį laiką nieko negalvojo. Tiesiog gėrė ir žiūrėjo į erdvę už lango. Šiek tiek maudė gerklę, užsikosėjo, kosuliui praėjus, baigė gerti arbatą ir parėmė galvą ranka.

Reikėtų eiti namo. Kol neparėjo Andrius, ir nerado savo bute nei iš šio, nei iš to atsiradusios kvaištelėjusios Monikos. Bet namo eiti nenorėjo. Mintis apie namus ją nupurtė. Ten jos laukė Mirtis. Vygaudas norėjo ją nužudyti. Ji tai žino tiksliai. Tai jau pergyveno. Ji matė jo perkreiptą veidą su išrasojusia kakta. Ausyse tebeskamba jo pagiežingas balsas: „Tu trukdai man gyventi...“ Ji tai prisimena labai gerai. Tai iš tiesų įvyko. Tas šūvis, nukreiptas į jos galvą, bet pasiekęs šlaunį... Atrodo, tebejaučia deginantį skausmą. Po to nukreiptas į jos krūtinę pistoleto vamzdis...

Ji mirė. Atkuriant visą įvykių eigą, pati logiškiausia išvada yra tokia. Ji mirė. Vygaudas ją nužudė. Nušovė pistoletu, kurį iš kažkur parsinešė namo. Ir parsinešė tam, kad ją nušautų. Jis nužudymui ruošėsi iš anksto. Tai faktas. Jis nemyli jos. Jis myli Viliją. Ir jam reikia pinigų. Pagrindinė banko sąskaita yra jos asmeninė ir jam nepasiekiama, bet kita yra bendra, ir dabar, kai Monikos nebėra, jis galės naudotis šiais pinigais netrukdomai, neatsiskaitant. Žmogžudys...

Ji užsikniaubė ant stalo ir pravirko. Dieve, kaip nežmoniška... Jis niekuomet nemylėjo. Niekuomet. O ji jo nepažinojo. Jai niekada nebūtų šovusi galvon mintis, jog jos Vygaudas, jos mylimas vyras, jos gyvenimo draugas gali... žudyti! Žmogžudys! Pabaisa!

Staiga suskambo telefonas, gražindamas Moniką į realybę. Telefonas kabėjo ant sienos, tarp durų ir šaldytuvo. Ji pakėlė ragelį. Aname laido gale pasigirdo rūpestingas Andriaus balsas:

- Labas rytas, mažute! Na, kaip jautiesi?

- Čia aš... Vilijos nėra. – kiek patylėjusi, pralemeno Monika.

- Jeigu jau gali juokauti, vadinasi viskas tvarkoje! Ar seniai atsikėlei? Ar galvos neskauda? Nepykina?

- Atsikėliau... nepykina. Išgėriau arbatos. Pati išsiviriau. Ar nesupyksi?

- Vilija... ar tau iš tiesų viskas gerai? – Andriaus balse pasigirdo nerimo gaidelės. Monikai jo pagailo. Jis juk nežino, jog jo namuose sėdi išprotėjusi Monika...

- Viskas gerai, Andriau, nesirūpink, viskas gerai...

- Bet tavo kažkoks keistas balsas... Tu verkei?

- Ne, nesirūpink... Tai tik šiaip...

- Vilija, mažute, prašau, niekur neik, pabūk namie. Gerai? Aš šiandien grįšiu anksčiau, nupirksiu tau vaistų. Tik pažadėk, jog niekur iš namų neisi. Pažadi?

- Pažadu...

- Tu vakar vakare patyrei šoką, gal net klinikinę mirtį, todėl gali jaustis kiek neįprastai. Tai niekis, praeis. Bet šiandien privalai pabūti namie, pailsėti, pagulėti, tiesiog atsipalaiduoti... Supranti?

- Taip, suprantu. O kas buvo?

- Nepameni? Na, nieko tokio. Buvai užspringusi ir... vos nemirei. Bet, dėkui Dievui, viskas baigėsi laimingai, ir tu vėl gyva, sveika! Todėl ir prašau niekur neiti iš namų ir ilsėtis...

- Gerai. Jei taip reikia...

- Taip reikia! O dabar bučiuoju. Iki! – ir padėjo ragelį.

Monika pakabino ragelį ir paniro į kirbančių minčių okeaną. Vakar Vilija užspringo ir vos nemirė. Bet Andrius ją atgaivino. Jis, turbūt, atgaivino Viliją tą pačią akimirką, kai mirė Monika. Po šūvio Monika paniro į šviesą, o po sekundės išvydo Andriaus veidą. Vadinasi... Bet juk tai nesąmonė! Tai visiška fantastika! Siaubo fantastika! Taip gyvenime nebūna!

Ji pažvelgė į savo rankas. Į tvarkingą manikiūrą, dailius pirštus. Tai ne jos rankos. Tai iš tiesų ne jos rankos. Tai Vilijos išpuoselėtos plaštakos. Ir ji ne išprotėjo. Ji protauja blaiviau ir logiškiau, nei kada nors anksčiau...

Galop, logiškiausia pasaulyje išvada susiformulavo ir tapo neginčijama. Ji mirė. Tai faktas. O jos siela, kažkokiu neįtikėtinu ir protu nesuvokiamu būdu persikėlė į Vilijos kūną. Į akimirkai mirusį Vilijos kūną. Vilija užspringo ir mirė. O jos kūne atsirado ji, Monika!

Tai nesuvokiama. Taip nebūna.

O kur, tuomet, Vilijos siela? Ji liko toje mirguliuojančioje šviesoje? Ar kur nors kitur?

Ir kas dabar bus? Kas bus su ja? Monika – Vilija? Ko galima būtų paklausti? Kas patartų?

Jei prisipažins Andriui, jog ji ne Vilija, jis palaikys ją pamišusia ir ims gydyti jos nervus...

Ir nieku gyvu nepatikės, jog tai gali būti tiesa. Niekas nepatikės. Tokiais dalykais niekas netiki. Apie panašius nuotykius gali tik fantastiniame filme pamatyti. Tik jokiu būdu nepatikėti žmonos paaiškinimais, jog ji staiga tapo nebe ji, o kažkokia kita moterimi!

Kurį laiką ji vaikštinėjo pirmyn atgal po Vilijos kambarius, blaškėsi, nežinodama, nei ką daryti, nei kaip visą tai suvokti. Stabtelėjo svetainėje priešais savo paveikslą, kabantį ant sienos, „Šešėlis kartais meluoja“. Prisiminė, kaip jis patiko Andriui, kaip jis jį nusipirko ir per širdį nuvilnyjo pasididžiavimo šiluma... Tą akimirką šis paveikslas jai pasirodė turintis dar gilesnę prasmę, nei iki šiol. Jame galėjai įžiūrėti giliai užslėptą mirtingiesiems neprieinamą Dievo paslaptį. Iš tiesų - nežinomi Viešpaties keliai.

Ji vis blaškėsi ir blaškėsi, nerasdama vietos, nerasdama atsakymų į iškylančius klausimus, nežinodama, ką daryti, kaip elgtis... Ją ėmė siaubas, pagalvojus, jog ji yra nužudyta, nebeturi savo namų, glaudžiasi štai šiame svetimame bute, kaip benamė... Kartais apimdavo klaikiausia neviltis pagalvojus, jog galimas dalykas, ji vis tik išprotėjo, ir visa tai yra tik jos liguistos sąmonės susikurta haliucinacija.

O jos dukra? Kas bus su ja? Na, ji jau nebe mažutė, jai jau aštuoniolika, bet vis tiek dar nesubrendusi. Kas bus, kai ji sužinos, jog motina mirė? Dabar Justė Palangoje, atostogauja. Bet po savaitės grįš. Ir kas tada? O gal Vygaudas nesakys jai? Gal ką nors sugalvos?

Reikėtų kažką daryti. Bet ką? Kreiptis į policiją? Kaip paaiškinti? Kad ją, Moniką Banienę nužudė jos vyras? Ne. Kad jos vyras, Vygaudas Banys nužudė savo žmoną, nušovė pistoletu, ji tai žino, nes yra auka. Ne. Visa tai atrodo tiesiog absurdiška ir neįtikėtina. Policija matys Viliją Stančikienę, klausinės jos, iš kur ji tai žino? O ką ji galės papasakoti? Kad ji yra ne ji, o Monika Banienė, kurią nužudė jos vyras? Tuomet ją be kalbų uždarys į Psichiatrinę, ir tuo viskas pasibaigs.

Ir dar nežinia, ką su jos kūnu padarė Vygaudas. Gal iškvietė policiją, Greitąją, gal paaiškino, jog įvyko nelaimingas atsitikimas, arba?..

Reikia palaukti, neskubėti. Gal ji dar ko nors nesuvokia, nesupranta. Gal įvyko tai, ko ji nežino arba užmiršo. Nereikia skubinti įvykių. Gal iš tiesų nutiko kažkas, ko ji tiesiog nesugebėjo suvokti ir iš tiesų išprotėjo...

Staiga vėl suskambo telefonas. Svetainėje stovėjo retro stiliaus, dramblio kaulo spalvos paauksuotas telefono aparatas. Monika pakėlė ragelį. Šį kartą ragelyje išgirdo duslų, nuvargusį Vygaudo balsą:

- Vilija, sveika. Labai noriu tave pamatyti. Susitikim vakare, ten, kur ir visada...

Monika, lyg nuplikyta, numetė ragelį. Dar drįsta skambinti! Žvėris... Bet telefonas vėl suskambo. Monika įpuolė į virtuvę, po to į vonią ir paleido stiprią vandens srovę, kad tik negirdėtų to skambėjimo. Palaukusi keletą minučių, užsuko čiaupą ir vėl grįžo į svetainę. Bet dabar pasigirdo melodingas mobiliojo telefono skambesys. Garsas sklido iš viršaus. Ji pakilo į holą ir pastebėjo ant šoninės lentynėlės nedidelę baltą rankinę. Iš ten ir sklido šis skambėjimas. Ji, lyg vagilė, pravėrė rankinę, surado mobilųjį telefoną ir pažvelgė į ekranėlį. Skambino Vygaudas iš savo mobilaus. Ji išjungė telefoną , įdėjo atgal ir užsegė rankinę. Valandėlę pastovėjo neramiai plakančia širdimi, prisiminė vandens šniokštimą ir nežmoniškai panoro išsimaudyti. Norėjosi nusiplauti visą skausmą, nerimą, siaubą, gal tuomet taptų kiek lengviau ir aiškiau...

Nusimetė drabužius ir palindo po dušu. Paleido stiprią srovę vėsaus, gaivinančio vandens. Čiurkšlės sruvo jos veidu, pečiais, nugara, kojomis ir atrodė iš tiesų plauna, valo ir švarina ne tik kūną, bet ir sielą. Ilgai ji taip stovėjo, vildamasi, jog po to viskas paaiškės, ir ji kažkokiu būdu ims suvokti, kas iš tiesų darosi.

Minkštu rankšluosčiu šluostė Vilijos kūną, stovėdama priešais veidrodį ir nejučia juo grožėjosi... Lieknas, lankstus, jaunas Vilijos kūnas atrodė tobulas ir gaivus. Ji jautė kiekvieną švelnaus rankšluosčio prisilietimą, malonų ir raminantį.

Nuo vandens pasunkėję plaukai svėrė galvą ir ji ėmėsi juos džiovinti fenu. Gerokai privargusi, galop pasiekė neblogų rezultatų. Plaukai blizgėjo ir bangavo, lyg šviesus auksas. Ji kratė galvą, stebėdama, kaip kerinčiai raitosi plaukų bangos apie jos veidą... Po valandėlės pagavo save besidžiaugiančia svetimu grožiu. Ar turi tam teisę? Ji kaip vagis įsiveržė į svetimą kūną, galima sakyti, užgrobė jį ir džiaugiasi! Bet juk ji nekalta. Visai nekalta. Ji tikrai nenorėjo, jog taip nutiktų. Iš tiesų, ji mirė. O po to ne savo valia atsidūrė svetimame kūne.

Apsivilko tais pačiais džinsais ir ta pačia palaidinuke. Pasidrovėjo imti drabužius iš Vilijos spintos. Pajutusi staiga užpuolusį nenumaldomą alkį, nusileido į virtuvę ir pravėrė šaldytuvo dureles. Tą pačią akimirką išgirdo, kaip trinktelėjo durys prieškambaryje ir virtuvės tarpdury išdygo Andrius.

- Sveika, gyva! Štai ir aš.

Ji krūptelėjo ir paleido iš rankų pieno pakelį, kuris nukrito ant plytelėmis išklotų grindų, praplyšo ir išsiliejo. Pasijuto lyg nusikaltėlė, užklupta svetimuose namuose... Puolė ieškoti pašluostės, varstė spintelių dureles, blaškėsi, nervinosi. Andrius suėmė ją už pečių, pakėlė, pasodino ant kėdės ir šypsodamasis pratarė:

- Atsisėsk ir nusiramink. Aš tuoj viską sutvarkysiu.

Ji paklusniai sėdėjo, lyg laukdama mirties nuosprendžio. Andrius nepašaukė jos vardu. Tad ji nebuvo tikra, kuo jis ją laiko.

- Matau, nieko negaminai. Tai ir gerai. Bet turbūt esi alkana. Aš tuoj ką nors sugalvosiu. – Sutvarkęs grindis jis pasirausė šaldytuve ir, ištraukęs iš ten keletą paketų, ėmėsi darbuotis prie viryklės, bei mikrobangės. Neilgai trukus po virtuvę pasklido malonūs kvapai, ir ant stalo vienas po kito ėmė rastis indai su garuojančiais valgiais. Monika sėdėjo, kaip prikalta ir nejudėjo. Stengėsi nežiūrėti į jį, ir galvą laikė nuleidusi. Jis prisėdo šalia.

- Ko tau įdėti? Sparnelį ar šlaunelę? – Jis žvelgė su dėmesiu ir rūpesčiu. Tai, ką matė, jo nedžiugino. Vilija buvo lyg nesava, gūžėsi, tylėjo ir suko į šoną akis. Vilija, kuri niekuomet neieškojo žodžio kišenėje, akiplėšiškai drąsi ir padykusi, pasitikinti savimi ir išdidi, šią valandėlę atrodė lyg pakeista. Jis paėmė ją už rankos, pasilenkė ir pažvelgė į veidą.

- Vilija, kas nutiko? Kas tau? Tu lyg nesava. Gal skauda ką? Gal blogai jautiesi?

Ji pažvelgė į jį išplėstomis, svetimomis akimis ir vėl jas nuleido. Ir jis spėjo jos akių gelmėje, ten giliai giliai pamatyti iš siaubo susigūžusią moterį. Kažkas nutiko. Kažkas baisaus. Kas?

- Vilija... Tau kažkas nutiko? Kas? Pasakyk. Man juk gali pasakyti. Gal kas mirė? Gal kokia nelaimė? Na, būk gera, nekankink manęs, sakyk...

Monikai daužėsi širdis ir pylė karštis. Ji pasimuistė, lyg bandydama suimti save į rankas, lyg ruošdamasi myriop, lyg norėdama nusikratyti tos sunkios paslaptingos naštos, perduodant ją kitam, gal stipresniam žmogui, jau vėrė lūpas pasakoti neįtikėtiną nutikimą, kai staiga sąmonę pervėrė mintis. Blaivi ir protinga mintis. Ūmai ji išvydo, lyg pagreitintoje kino juostoje: štai ji ima pasakoti, o Andriaus veidas vis labiau niaukiasi, galop jis nusisuka ir išsiunčia ją į psichiatrinę ligoninę. Ji netgi girdi, kaip beprotiškai skamba jos žodžiai: „Aš esu Monika. Mane nužudė Vygaudas ir aš kažkaip netikėtai atsidūriau tavo žmonos kūne. O kur tavo žmona, aš nežinau. Ji turbūt mirė...“ Kaip į tokius paistalus imtų reaguoti normalus žmogus, vyras, gydytojas? Aišku, kaip. Vienareikšmiškai.

Staiga ji nebeišlaikė įtampos ir užsikniaubusi ant stalo ėmė raudoti. Kažkaip gailiai ir beviltiškai. Pečiai trūkčiojo, ašaros liejosi skruostais, drėkino rankas. Nebepajėgė valdytis ir užsikūkčiojo balsu. Andrius susijaudino, virtuvinio rankšluosčio kampu šluostė jai veidą, glostė ir kaip beįmanydamas ramino. Tokios Vilijos jis dar nematė niekuomet.

Davęs išgerti jai nemažą dozę raminamųjų, jis dar šiaip taip prikalbėjo ją suvalgyti gabalėlį vištienos ir kelias skilteles pomidoro.

- Vilija, gal nori atsigulti? – paklausė, tvarkydamas virtuvę.

- Nežinau. Gal... Tik ne į miegamąjį.

- Gerai, eime, aš paguldysiu tave svetainėje ant sofos. Gerai? – ir paėmęs už rankos, lyg mažą mergaitę nuvedė į kambarį. Ji klusniai sekė jam iš paskos. Dabar jos likimas priklausė nuo šio žmogaus. Ji tai suprato. Kito kelio nėra. Bent jau šiuo metu.

Ji atsigulė ant šono, parietusi basas kojas ir nukreipė žvilgsnį į šviesiai rusva oda apmuštos sofos kraštą. Andrius atnešė pledą ir užklojo ją iki pusės.

- Įjungsiu televizorių. Ar tau netrukdys? – paklausė, sėsdamas į fotelį ir imdamas į rankas pultelį.

- Netrukdys... – Monika jautė, kaip išgerti vaistai ima raminamai veikti jos įkaitusią ir išvargusią sąmonę. Mintys ėmė plaukti lėčiau ir „minkščiau“... Lyg įvyniotos į vatą. Kaip bus – taip... Kaip bus...

Šiaip ar taip – ji jau mirė. Ir vienas Dievas težino, kas su ja bus toliau. Jai nieko kito neliko, kaip priimti likimo mestą išmėginimą ir... gyventi.

(bus daugiau)

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA 6 d.

Dalmara — Wed, 21 Oct 2015 12:13:10 GMT

6 d.

Kai ryte vėl prabudo Andriaus ir Vilijos miegamajame, galutinai suprato, jog tai ne sapnas ir ne haliucinacija. Jautėsi išsimiegojusi, pailsėjusi ir žvali.

Nusileidusi į virtuvę, išsivirė kavos ir su puodeliu rankose sustojo prie lango. Už kelių dešimčių metrų žalios vejos tiesėsi judri gatvė. Automobiliai, autobusai, troleibusai, pėstieji zujo kairėn, dešinėn. Gatvės gaudesys tvyrojo virš namų, sklendė erdve ir dužo į langus. Matėsi kiemas, pakraščiuose pristatytas automobilių, o viduryje – nedidelė vaikų žaidimo aikštelė. Po pat langu stovėjo ir Vilijos sidabrinė „Mazda“.

Iš holo į virtuvę atsinešusi Vilijos rankinę, jos turinį iškratė ant stalo. Tarp moteriškų niekučių buvo mobilusis telefonas ir piniginė su įvairiais dokumentais, Asmens kortele, Vairuotojo pažymėjimu, kredito kortele ir keliais šimtais litų. Rankinėje taip pat gulėjo mašinos rakteliai, buto raktai ir pakelis brangių cigarečių. Nuodugniai apžiūrėjusi rankinės turinį, Monika viską vėl sudėjo atgal. Valandėlę pamąsčiusi, prieškambaryje sustojo prie veidrodžio. Iš veidrodžio į ją žvelgė Vilija. Nepasidažiusi, netvarkinga šukuosena, bet žvilgsnis jau nebeatrodė toks išsigandęs ir pastėręs. Ji persibraukė ranka plaukus, pasitaisė palaidinę, pasisuko kairėn, dešinėn ir galutinai įsitikinusi, jog be jokios abejonės tai ji, nusišypsojo savo atvaizdui. Šypsena išėjo kreivoka ir nenuoširdi.

Paėmusi buto raktus, pamėgino jais atrakinti – užrakinti duris. Patikrino, koks raktas, kuriai spynai tinka ir kaip reikės rakinti. Spynos pasirodė lengvai valdomos, brangiais ir tvarkingais užraktais. Su tuo bėdos nebus.

Pabaigusi studijuoti duris, ėmėsi apžiūrinėti namus. Baldai ir daiktai buvo parinkti su skoniu, ganėtinai prabangūs ir gražūs. Viršuje, priešais miegamąjį buvo nedidelis kambarys, iš visko sprendžiant - kabinetas. Jo langas žvelgė į gatvę ir pro jį galėjai matyti didelę dalį šio kvartalo namų ir net kelias šonines gatves. Jai patiko šis kambarys. Būtų puiki dirbtuvė.

Suskambo telefonas. Negarsiai, bet girdėjosi visuose kambariuose, per abu aukštus. Monika pakėlė ragelį, atsikvėpė ir kiek galėdama ramiau pratarė:

- Klausau.

- Vilija! Labas! Labai noriu tave pamatyti! Mums būtinai reikia susitikti, – užsikirsdamas, skubėdamas, kone dusdamas kalbėjo Vygaudas.

- Man nereikia.

- Man reikia! Man! Susitikime po pietų, kokią ketvirtą prie „Naktinės paukštės“. Labai prašau. – Nesulaukęs atsakymo, kiek padvejojęs ištarė, - Aš vienas.

- Vienas?.. - Stingstančia širdimi perklausė Monika. – Kaip vienas? O kur... Monika?

- Išvažiavo, – atodūsis. Prikimusiu balsu tęsė, - išvažiavo į Londoną. – po to kažkaip staiga ėmė skubėti, greitakalbe berti žodžius, - ten lyg ruošiama jos darbų paroda, ar kažkas panašaus.

- Į Londoną? Mat kaip...

- Taip. Į Londoną. Tai ar atvažiuosi? Labai prašau. Maldauju.

Ji numetė ragelį. Į Londoną! Štai kur jis ją, Moniką nugrūdo! Į Londoną! Ir sugalvok tu man! Pašlemėkas nelaimingas! Į Londoną!

Monika ėmė žingsniuoti po kambarį pirmyn, atgal, niekaip negalėdama nusiraminti. Paskutinė mažutė vilties kibirkštėlė užgeso kartu su Vygaudo ištartais žodžiais: „Išvažiavo į Londoną“. Trumparegis debilas. Į Londoną. Kokią nesąmonę sugalvojo, Dieve, kokią nesąmonę.

Vadinasi... Jos kūną jis paslėpė. Niekas nieko nežino. Niekam nepranešė apie įvykį, nuslėpė. Dieve šventas! Juk ir taip buvo aišku, jog nužudęs, kūnu pabandys atsikratyti. Bet giliai sieloje vis tik ruseno mažulytė vilties užuomazga, jog gal būt, paskutinę akimirką jis atsitokės ir bandys reabilituotis, šauktis pagalbos, policijos, prisipažins galų gale...

Bet Vygaudas nuo pat pradžių sugalvojęs ją nužudyti, savo plano nekeitė ir veikė iki galo. Dabar tai jau tapo aišku.

Telefonas vėl suskambo, ir vėl ragelyje murmėjo, kranksėjo ir maldavo Vygaudo balsas. Monika, nebegalėdama valdytis, spiegė:

- Palik mane ramybėje! Nedrįsk daugiau man skambinti! Tu... tu... –ir nebaigusi sakinio, numetė ragelį.

Ilgai blaškėsi po kambarius, niekaip negalėdama nusiraminti. Mintys lyg šimtai plaktukų daužėsi galvoje. Bejėgiškumas, nežinia ir skausmas maišėsi sieloje. Argi įmanoma aukai ištverti tai, ką jaučia ji? Ar gali auka girdėti savo žudiko balsą ir nenumirti dar kartą!? Ar kas nors pasaulyje yra tai patyręs!?

Ji susirietė ant sofos ir suėmė delnais plyštančią galvą. Staiga ją užvaldė begalinis vienatvės ir praradimo jausmas. Ji viena ir nieko nebeturi. Staiga viską prarado: ir vyrą, ir dukrą, ir namus. Netgi savo veidą ir savo kūną. Nors tai buvo labai vidutiniškas vyras ir ne mažiau vidutiniškas kūnas. Bet visgi – savas.

Dabar ją supa svetimi namai, svetimi daiktai, svetimas vyras ir svetimas kūnas!

Beliko tik prisiminimai. Ir viskas.

Savaitė prasliuogė kaip vienas niūrus, baimę keliantis sapnas. Ji slankiojo tarp baldų, bandydama susitaikyti su esama padėtimi, analizuodama savo kūną ir bendrą būseną, protarpiais suabejodama savo psichikos būkle, gėrė Andriaus duodamus vaistus ir sprendė sudėtingiausią savo gyvasties dilemą.

Per tą laiką gal keliolika kartų skambėjo telefonas, nepažįstami balsai kažko klausė, kažką pasakojo ir aiškino, o ji tik trumpai atsakinėjo: taip, ne, nežinau ir stengėsi kiek galima greičiau baigti pokalbį.

Vakarais, grįžęs iš ligoninės, Andrius tvarkydavo namus, gamindavo vakarienę, įjungdavo skalbimo mašiną, ir stengdavosi kalbėti linksmai, nuotaikingai. Pasakodavo ką nors iš ligoninės gyvenimo, naujienas iš gatvės ir kiemo, vis bandydamas kaip nors pralinksminti, atgaivinti niūriai ir vangiai atrodančią Viliją.

Atsigulusi anksčiau, ji gaudė garsus, sklindančius iš kiemo, kurie kas valandėlę tilo ir retėjo. Garsus, sklindančius iš virtuvės, po to iš vonios. Galop Andrius atėjo į miegamąjį ir tyliai, atsargiai įsirangė šalia. Po valandėlės abu pajuto, jog kitas nemiega. Andrius atsargiai palietė Monikos petį.

- Vilija, pakalbėk su manim. Matau, tave kažkas slegia, netgi gniuždo. Kas nutiko? Na, papasakok. Aš juk nesu tavo priešas. Man gali viską, viską pasipasakoti. Aš tikrai tave suprasiu.

Prisilietimas nutvilkė lyg elektra. Ji nuslinko prie pat lovos krašto ir susigūžė. Dieve! Kokia siaubingai dviprasmiška padėtis! Nėra kur pasislėpti, nėra kur pabėgti. Jei ir bandytų slėptis, ją iš pačių geriausių paskatų surastų, ir imtų gydyti nuo paranojos.

- Vakar man į darbą paskambino tavo motina. Su priekaištu, jog tave skriaudžiu. Sakė, skambinusi tau, bet tu nenorėjai kalbėti ir atrodei, lyg būtum verkusi.

- Andriau, man iš tiesų sunku. Net nežinau, kaip tau ir paaiškinti... - Monika kalbėjo tyliai ir lėtai. – Tą vakarą, na, kai užspringau ir vos galo negavau... Tada kažkas nutiko. Iš tiesų, kažkas, ko neįmanoma paaiškinti. – Ji valandėlei nutilo, o blaivaus proto balsas rėkte rėkė: Tik neišsiduok!

- Kas gi nutiko? Kas? Vilija?

- Aš kažkaip viską, visą savo ankstesnį gyvenimą lyg pamiršau. Atsimenu tik dalimis. Kažkas panašaus į amneziją.

- Tai nėra jau tokia didelė tragedija, dėl kurios reiktų taip graužtis! Svarbiausia – tu gyva! Atmintis ilgainiui sugrįš. O ir aš padėsiu. Juk žinai, kaip tave myliu, ar ir tai pamiršai?

- Žinau. Šito nepamiršau.

- Tai puiku, vadinasi, pamiršai ne viską. Gal tik šį bei tą, visai nereikšmingo.

Jo ramus, švelnus balsas skverbėsi į jos sielą, plito joje, vėsindamas deginančią sumaištį. Ji vėl nežmoniškai panoro pravirkti, bet tvardėsi iš visų jėgų. Galų gale, juk nėra taip blogai. Juk ji iš tiesų gyva. Ir netgi mylima! Bet Andrius mylėjo ne ją, o Viliją. Vien kūnas, iš tiesų, dar nėra žmogus. Žmogus susideda iš dviejų dalių: kūno ir sielos. Vilijos, tikrosios Vilijos jau nebėra. Liko tik pusė jos. Tik kūniškoji dalis. Kitą pusę sudarė Andriui visiškai svetimas žmogus - jo jaunystės draugo žmona Monika. Bet jis nė už ką nebūtų tuo patikėjęs.

Monika buvo ką tik atsikėlusi, apsisiautusi lengvu chalatėliu ir ruošėsi virti kavą, kai staiga suskambo durų skambutis. Nieko nemąstydama, atrakino duris. Dar nespėjus iki galo jas atverti, įgriuvo Vygaudas.

- Aš palaukiau, kol iš kiemo išvažiavo Andriaus BMV ir atėjau. Mums reikia pasikalbėti, Vilija!

Monika aiktelėjo, lyg išvydusi pakaruoklį, pastėro ir siaubo kaustoma, klupdama puolė į kambarį. Vygaudas ją pasivijo, suklupo ant kelių ir graibė rankomis jos kojas. Ji, kaip beįmanydama, plėšėsi iš jo, klykė ir besistumdant griuvo ant grindų. Jiedu rangėsi ant kilimo, kaip du bepročiai. Vygaudas stvarstė jos rankas, bučiavo, kur papuolė ir, lyg pamišęs, vapėjo:

- Vilija, Vilija, myliu tave beprotiškai! Viską, viską dėl tavęs padarysiu, viską! Būk su manim. Juk sakei, myli, sakei, jog būtum su manim, jei aš būčiau laisvas! Vilija! Aš laisvas. Dabar tu...

- Paleisk mane!!! Neliesk!!! – su begaliniu pasišlykštėjimu klykė Monika, - Neliesk! Eik lauk!!! Lauk!!!

- Vilija! Kas tau?! Kodėl tu su manim šitaip!?

Bet Monika, vargais negalais išsiveržusi iš Vygaudo glėbio, susigūžė kampe ir nepaliovė kartoti:

- Lauk!! Išeik !!

Kurį laiką jis klūpojo kambario vidury nuleidęs rankas,susikūprinęs ir sutrikęs. Žvelgė į ją, ir negalėjo suvokti, kas su ja nutiko. Kur dingo linksmoji, žaismingoji Vilija, kur dingo nežabota jos aistra? Kas nutiko!? Kodėl taip staiga ji virto visai kitu žmogumi? Ir būtent dabar, kai jis laisvas, kai jiedu galėtų būti kartu. Tiek apie tai galvota, svajota, kurta planų. Ir daugumą iš šių planų jiedu kūrė drauge. Tad kodėl ji staiga taip pasikeitė? Ji bijo jo, šlykštisi. Tai matyti iš jos išplėstų, kone paklaikusių akių.

Jis pakilo ir lyg girtas iššlitiniavo į prieškambarį. Kurį laiką pastovėjo ten, lyg bandydamas nusiraminti, ar susivokti.

- Ką gi... Tai aš jau ir eisiu. – Balsas nebebuvo panašus į Vygaudo balsą. Rimtą, savim pasitikinčio Vygaudo balsą. Jo žodžiai nuskambėjo kaip pasmerktojo, kaip mirštančiojo, kaip viską praradusio senio aimana. Sugrabaliojęs užraktą, atplėšė duris ir palikęs jas atlapas, iškiūtino lauk.

Lukterėjusi kelias minutes, Monika pripuolė, drebančiomis rankomis užrakino abejas duris ir užkabino grandinėlę. Širdis daužėsi krūtinėje, lyg pasiruošusi iššokti lauk. Iš taip arti ji vėl pamatė savo žudiką, girdėjo jo balsą, juto jo prakaito dvoką. Prakeiktasis... Jis reikalauja Vilijos meilės! Žmogžudys! Jis, matote, laisvas! Jis atsikratė savo žmonos ir tapo laisvas! Dabar jam reikia Vilijos! Žmogėdra...

Kraujas virė. Dygios, keršto kupinos mintys sukosi galvoje, degino. Kūrėsi ir byrėjo įvairiausi planai. Bet palengva sielos audra ėmė rimti. Rytų patarlė sako: „Jei susiruošei kasti priešininkui duobę, tai kask iš karto dvi“. Nereikėtų teptis kerštu. Jis atima nepaprastai daug dvasinių jėgų ir žlugdo asmenybę. O naudos neatneša jokios. Ji žino tai.

Prieš akis iškilo jos namas, pievutė, upelis. Nedidelis gėlynas. Dirbtuvė, paveikslai. Viskas, kas taip brangu ir sava, ko jau daugiau niekad nebeturės. Justė, jos mergytė... Ji jau turbūt grįžo iš Palangos ir ruošiasi stojamiesiems. Kaip Vygaudas paaiškins jai, kur yra jos motina? Taip pat paistys apie Londoną? Kaip gi kitaip? Ir mergaitė patikės, lauks žinių, klausinės, kada grįš. Dieve šventas!

Jai reikėtų kažką daryti. Kažko imtis. Bet ko?

Bet kokiai pradžiai reikia pinigų. Dabar ji jų neturi. Su Vilijos banko kortele gal ir galėtų ką nors nusipirkti, bet pinigų iš bankomato nenusiims. Nežino kodo. O ir naudotis svetimais pinigais ji nenori. Niekada gyvenime to nedarė. Visuomet pati užsidirbdavo. Reikės vėl pradėti tapyti. Visiems tai atrodys be galo keista, bet teks ką nors sugalvoti.

Kai Andrius vakare grįžo iš ligoninės, jį pasitiko garuojanti vakarienė. Jis nesitvėrė džiaugsmu, gyrė maistą, šypsojosi ir nutaikęs progą, pakštelėjo jai į ranką.

***

- Per tiek metų net ir nežinojau , kad turi tokių puikių kulinarinių sugebėjimų! Čia tai bent! Palepinai mane.

- Andriau, man reikia tavo pagalbos, – nelabai ryžtingai pratarė Monika.

- Matyt nežmoniškai didelės, jei jau iš anksto taip skaniai atsidėkojai. Nagi, Vilija, rėžk! – Jo akyse blykčiojo džiugios kibirkštėlės.

- Man atrodo, jog nebemoku vairuoti automobilio. Bijau sėsti už vairo. Gerai būtų, jei pasivažinėtum kartu su manim vėliau vakare, kai apmažės judėjimas gatvėse.

- Su didžiausiu malonumu, mažute! Nebepamenu, kada dviese važinėjomės vienoje mašinoje! Paskutiniu metu kiekvienas blaškėmės atskirai. Kiekvienas savo geldoje.

( bus daugiau)

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA 7 d.

Dalmara — Wed, 21 Oct 2015 11:49:24 GMT

7 d.

Monika jau kelias minutes krapštėsi su „Mazdos“ durelėmis, jautė Andriaus žvilgsnį, jai vis smuko nuo peties rankinukas, ji jaudinosi, taikė tai vieną, tai kitą raktelį, kol galop atrakino.

Atsisėdusi už vairo, apžiūrėjo prietaisų skydelį, pedalus ir labai nudžiugo atradusi, jog pavarų dėžė čia automatinė. Kažkada jai teko tokį automobilį vairuoti, tad dabar lengvai jį užvedė, perjungimo rankenėlę pastatė ant D ir mašina iš lėto pajudėjo. Monika susikaupė, sutelkė visą dėmesį į kelią ir išvairavo iš kiemo. Andrius sėdėjo šalia ramus, laisvai atsirėmęs į sėdynės atlošą, daugiau žiūrėdamas į Moniką, nei į kelią. Ji jautė jo žvilgsnį, bet jaudintis nebuvo laiko. Plaukė gatve, kitų mašinų sraute ir pati sau atrodė tikra didvyre. Sekėsi geriau, nei tikėjosi. Automobilis buvo lengvai valdomas, paklusnus ir neužilgo ji pajuto vairavimo malonumą. Neskubėdama suko iš vienos gatvės į kitą, stebėjo ženklus ir šviesoforo signalus, leisdama daugybei kitų mašinų ją aplenkti. Skubėti nebuvo kur. Pirmiausia – jai reikia išmokti vairuoti! Gerai vairuoti. Taip, kaip mokėjo Vilija.

- Tu puikiausiai vairuoji! Be reikalo nuogąstavai. Oi, dabar nelenk, iš paskos lekia kažkoks beprotis. Štai, dabar jau gali.

- Na matai, ne taip jau ir gerai. Vos avarijos nepadariau.

- Tai ne tu, o anas „lenktynininkas“ vos nesukėlė avarijos. Būk atidi. Ypač lenkiant. Parodžiusi posūkį, būtinai pažvelk atgal, ar neatlekia koks pakvaišėlis.

- Taip, tikrai. Dar apsuksim ratą ir galėsim grįžti. Atrodo, jog vairuoti galėsiu.

- Galėsi, tikrai. Vilija, o tu neberūkai? Jau antra savaitė kaip nematau tavo rankose cigaretės. Man tai patinka. Tik nežinau, ar tai laikinas kaprizas, ar rimtas nuosprendis?

Monika sutriko. Ji apie tai nepagalvojo.

- Nežinau, turbūt neberūkysiu. Po to įvykio, kai buvau užspringusi, lyg ir nebetraukia.

- Ir neberūkyk. Tas rūkymas iš tiesų daug žalingesnis, nei galima įsivaizduoti. Tik nepyk, jog aš vėl su savo pamokymais. Bet man svarbi tavo sveikata ir gerovė.

Taip malonu girdėti rūpesčio ir meilės kupiną balsą, jaustis geidžiama, mylima ir saugoma.

Ach, jei jis nekartotų Vilijos vardo. Būtų nors šiek tiek lengviau pernešti tą įtampą, kuri lydi kasdien meluojant ir apgaudinėjant.

Andrius gaudė jos žvilgsnį, o ji, lyg vagis, nuolat suko akis į šalį. Retkarčiais atrodė, jog pilkos, gilios, atidžiai žvelgiančios Andriaus akys dar sekundė ir supras apgaulę. Mėlynų Vilijos akių gelmėse išvys susigūžusią, meluojančią, pusiau mirusią svetimą moterį. Ir kas bus tada?!

Bet būgštavimams nebuvo jokio pagrindo. Andrius matė tik Viliją.

Monika tai žinojo, suvokė protu, bet visą laiką jautėsi lyg nesavame kailyje. Kas buvo tikrų tikriausia tiesa.

Ir kurių galų Vilija, turėdama puikų, mylintį vyrą, susidėjo su Vygaudu!? Nesuprantama. Na, Vygaudas šiaip jau vyras gal ir neblogas, ir išvaizda ir protu pranoktų daugumą. Bet tik ne Andrių, įžymų chirurgą, parašiusį ne vieną mokslinį darbą, atlikusį daugybę sudėtingų operacijų ir atrodantį lyg Dievas.

Iki šiol Monika nebūtų drįsusi net pasvajoti apie meilę tokiam vyriškiui, kaip Andrius. Jos meniška siela gėrėjosi Andriumi, gėrė jo akių spindesį, džiaugėsi jo dėmesiu, bet kartu ir būgštavo.

Tas pasivažinėjimas vėlų vakarą dviese patiko jiems abiem. Tarp judviejų sielų nusidriekė plonytė švelni gija, apjungdama juos ir suartindama.

- Myliu tave, Vilija. Mano Vilija. Ir kasdien vis stipriau, – jau gulint lovoje kalbėjo Andrius, glausdamasis ir bandydamas bučiuoti Moniką. Ši nežinojo, kaip elgtis, gulėjo tyli ir įsitempusi, jausdama, jog įvyks kažkas baisaus. Ir kaip to siaubo išvengti? Jo lūpos slydo jos veidu, krūtine, pilvu. Galva ėmė svaigti, kūnas tapo lyg skudurinis, minkštas ir nebevaldomas. Lyg apimta kančios, lyg šaukdamasi pagalbos ji sudejavo. Ūmai visa įtampa atslūgo. Ji nustojo tvardytis, nebepajėgė priešintis Andriaus kerams ir pasidavė. Jiedu glamonėjo vienas kitą, užmiršę visą pasaulį, atsiduodami kits kitam, lyg paskutinį kartą gyvenime, lyg tai būtų paskutinis sielos skrydis, paskutinė nuodėmė, paskutinė palaima prieš mirtį. Ji plaukė nuodėmingoje ir saldžioje aistros jūroje, ir troško, jog ši palaima tęstųsi amžinybę.

- Vilija, nejau aš išlaukiau? Aš žinojau, žinojau, jog sulauksiu, kai tu galų gale tapsi MANO Vilija, mano meile, mano išsvajotąja. Myliu tave, myliu. Aš toks laimingas, jog tu, galų gale atsakei į mano meilę. Aš jaučiu ją visa širdimi, tu iš tiesų mane myli. Myli?

- Taip, Andriau, aš tave myliu. Labai myliu. Man gera su tavimi, pasakiškai gera.

Monika staiga pajuto, jog gali būti nuoširdi. Jai niekas, niekas visame pasaulyje neuždraus mylėti Andriaus! Ji gali jį mylėti, nori mylėti ir turi visas teises mylėti! Ji ne vagilė. Ji nieko nepavogė. Tai didi dovana, kurią jai suteikė Likimas, o gal Mirtis, ar kita kokia Paslaptinga Jėga.

Buvo vėlus rytas, kai Monika pabudo. Andrius jau buvo išėjęs į darbą. Kurį laiką ji tysojo, bandydama susivokti. Ar tai buvo ne sapnas? Ji ir Andrius? Jo glamonės? Ne, kiekviena kūno ląstelė jai sakė, jog tai nutiko iš tiesų, tai joks sapnas. Pasiraivė, vis dar jausdama Andriaus rankas ant savo kūno. SAVO KŪNO ! Ūmai ji susigėdo. Ir dėl savo begėdiško elgesio, melo ir aistros, kuri vis dar ruseno joje, ilgėdamasi Andriaus rankų. Pašokusi nuėjo į dušą. Vanduo atgaivino. Dabar ji jau mokėjo tvarkytis su Vilijos plaukais; išsidžiovino juos ir susipynė į kasą, kuri jai taip tiko. Kasą reikėjo pradėti pinti nuo viršugalvio, paimant ir pinant po sruogelę iš abiejų galvos pusių, kol pasieki pakaušį. Tuomet pini jau kaip paprastą, klasikinę kasą. Monika apžvelgė savo šukuoseną ir liko patenkinta. Dar šiek tiek papešiojo antakius, kaip tai darydavo Vilija ir pasitepė kremu veidą bei rankas.

Perkračiusi šaldytuvo turinį, ji suprato, kad teks eiti į parduotuvę. Geriau pėsčiomis. Už vairo sėsti vienai dar šiek tiek nedrąsu. Dar šiek tiek trūksta įgūdžių.

Vilijos rankinėje rastų pinigų šiam kartui užteks, o vėliau teks kažką galvoti.

Grįžusi, išdėliojo produktus, susiplanavo, ką ruoš vakarienei, ir sustojo svetainėje prie telefono aparato. Begalinis noras išgirsti dukters balsą stelbė bet kokį proto siūlomą atsargumą. Dabar Justė turėtų būti namie, ruoštis stojamiesiems. O gal nieko neveikia? Ir iš viso – kaip ten, namuose?

Ragelį pakėlė Justė

- Alio!

- Sveika Juste. Čia Vilija. Kaip laikaisi? Ar namie esi viena?

- Labas. Viena. Dėdė Vygaudas darbe.

- O mama? – nedrąsiai, stingstančia širdimi paklausė Monika.

- Mama? Jos nėra. Ji išvykusi.

- Kur? – dar labiau jaudindamasi pasiteiravo Monika.

- Į Londoną. O kam jums jos reikia? – nedraugiškai paklausė Justė.

- Aišku. Į Londoną. Na, man jos iš tiesų nereikia, bet su tavimi norėčiau pasikalbėti.

- Su manimi?!

- Taip, mažute, su tavimi. Turiu tau kai ką svarbaus paaiškinti.

- Nereikia man nieko aiškinti. Ne tokia jau esu maža, jog nesuprasčiau, ko jums reikia.

- Ne, Juste, tu tikrai kai ko nežinai, ir aš turiu... Žodžiu, aš atvažiuosiu. Gerai? Lauk manęs.

- Gerai.

Atlėgo. Mergaitė neatrodė nei įbauginta, nei nelaiminga. Ir faktas, jog motina išvykusi, jos, matomai, visai neliūdino. Kalbėjo atžagariai, piktai, bet tai galima suprasti. Vilijai ji jautė priešiškumą. Vilija, jos manymu, buvo motinos laimės griovėja.

Monika lėtai išvairavo „Mazdą“ iš kiemo ir, įsiliejusi į mašinų srautą, pasuko užmiesčio link. Vairavo susikaupusi, atsargiai, stengdamasi pastebėti visus ženklus, ir nedaryti klaidų. Širdis neramiai tvinksėjo, gatvės erzelynė baugino, bet noras išvysti dukrą nugalėjo ir nerimą, ir baimę.

Įvažiavusi į savo kiemą, mašiną pastatė prie tujų gyvatvorės ir pasuko į namą. Tarpdury jau stovėjo Justė ir niūriai ją stebėjo.

- Dar kartą labas, Juste. Nepakviesi vidun? – Monika bandė geraširdiškai šypsotis, stengdamasi kaip nors ištirpinti sieną, stūksančią tarp judviejų, bet, matomai, jai tas sekėsi ne kaip. Justė, vis taip pat niūriai spoksodama, šiek tiek pasitraukė nuo durų, tuo lyg leisdama nekviestai viešniai užeiti.

Svetainėje beveik viskas buvo po senovei, tik sofa... Sofa buvo nauja. Monika nesusivaldė.

- Jūsų sofa nauja.

- Taip, o kas?

- Nieko. Aš tik pastebėjau, jog nauja ir tiek. – staiga susizgribo ji ir pabandė Justės dėmesį nukreipti kita linkme. – Ar ruošiesi stojamiesiems?

- Taip. Žinoma, ruošiuosi.

- Tai gal pakviesi atsisėsti?

- Taip, prašom. Tai ką jūs norėjot man pasakyti?

- Juste, tavo mama ne Londone.

- Ne Londone? O kur? – Justė išpūtė akis ir pažvelgė į viešnią su didžiausiu nepasitikėjimu.

- Ji Australijoje. Ir išvyko ilgam. – Monika kalbėjo lėtai, užtikrintai, stebėdamasi savo pačios drąsa dėl tokio išmislo.

- Australijoje!? Kas čia? Jūs juokaujate?

- Nejuokauju, Juste. Nejuokauju. – Monikai pagailo dukters. Ji dar visai vaikas. Kaip ji pakels motinos netektį? - Vakar gavau iš jos laišką, – staiga sumelavo ir giliai atsiduso. – Laiške ji man atskleidė paslaptį, kurios daugiau niekam negalėjo atskleisti. Kada nors tu viską sužinosi, ir viską suprasi.

Staiga kieme pasigirdo „Folksvageno“ burzgimas, ir po valandėlės svetainėje pasirodė išraudęs, sunerimęs Vygaudas.

- Labas! Žiūriu, kieme Vilijos „Mazda“. Kokie nelaukti svečiai!

- Labas. Svečiai ne pas tave. Aš pas Justę. – Monika šaltai pažvelgė į Vygaudą ir nusisuko.

- Tu melavai man! Mama visai ne Londone! – Justė pašoko ir su jaunatvišku įkarščiu užsipuolė patėvį.

- Ne Londone? Ką čia išsigalvoji! O kur tavo manymu ji yra? – Vygaudas sutriko dar labiau, o jo kaktą išpylė smulkūs prakaito lašeliai.

- Ji Australijoje!

- Australijoje?! Iš kur tu tai ištraukei?!

- Ji Vilijai laišką parašė!

- Laišką? Vilijai laišką parašė?! Vilija, ar aš teisingai supratau? Monika parašė tau laišką?!

- Taip. Vakar aš gavau iš jos laišką. Ji Australijoje. – Monika žvelgė tiesiai jam į akis, ir vos ne fiziškai juto jį apėmusią paniką. Jis išbalo, susvyravo ir netvirtomis kojomis perėjęs svetainę, prisėdo ant kėdės.

- Ir... Ir... tas laiškas tikrai nuo Monikos? Ar tu jį atsivežei?

- Neatsivežiau, bet jei nori, galėsi pamatyti.

- Taip, taip... – keletą sekundžių jis kažką mąstė, - labai norėčiau pamatyti... labai... Tik kodėl neparašė ir man?

- Gal dar parašys ir tau? Kas žino?

- Taip, Vilija, ir aš labai norėčiau pamatyti tą laišką. Ar gali jį atvežti? – Justė patikėjo. Jos akys žibėjo iš nekantrumo. Ji nenusiminė dėl to, jog mama pasirodė besanti nepalyginamai toliau, nei tikėjosi. Mergaitei buvo smalsu ir nekasdieniška. Svarbiausia – mama sveika, gyva ir, apgaubta intriguojančios paslapties, iškeliavo į tolimą, egzotišką šalį.

Monikai baisiai norėjosi pakilti į savo dirbtuvę, paliesti paveikslus, pakvėpuoti dažų kvapo prisigėrusiu mansardos oru. Apsidairė... Čia jos namai, kuriuos ji prarado. Visi daiktai, įvairūs mažmožiai, suvenyrai jai nebepriklausė. Jei pabandytų paimti, būtų vagystė. Gerklėje įstrigo gumulas, pranašaujantis greitas ašaras. Ji giliai atsikvėpė, nurijo tą gumulą ir greitai sumirksėjo. Jai negalima pravirkti, negalima.

Išėjusi į kiemą, valandėlę pastovėjo, apžvelgė gėlynėlį, kuriam aiškiai trūko priežiūros. Per šį mėnesį jis apžėlė piktžolėmis ir atrodė liūdnai. Rankos tiesėsi išrauti kelias aršiausias, ir ji vos valdėsi, to nepadariusi. Po to nusisuko ir lėtai patraukė link upelio. Stabtelėjusi prie savo daržo, apžvelgė lysves. Daržas atrodė apgailėtinai. Negana to, jog buvo nuniokotas, išmindžiotas, bet ir siaubingai apėjęs piktžolėmis. Turbūt kaimynas leidžia savo šunims naktį palakstyti.

Vygaudas neatsiliko nė per žingsnį. Atrodė išvargęs, sulysęs ir labai nervingas.

- Vilija, kodėl tu taip su manim elgiesi? Už ką baudi? Kas nutiko? – kalbėjo skubėdamas, protarpiais užsikirsdamas ir baisiausiai jaudindamasis. – Aš dėl tavęs pasiryžęs bet kam. Tik pasakyk žodį, viską, viską dėl tavęs padarysiu. Myliu tave beprotiškai, Vilija.

- Tarp mūsų viskas baigta. Pamiršk, kas buvo. To jau niekuomet nebebus! Supratai?! Aš nejuokauju.

- Vilija, bet kodėl?! Kodėl?! Tu juk man kartojai: „Jei nebūtų Monikos, tuomet aš galėčiau būti su tavim“. Nejau pamiršai?! Nejau pamiršai mūsų meilę, mūsų aistrą, mūsų svajones.?!

- Pamiršau. Ir nieku gyvu nebenoriu prisiminti!

- Vilija, tu tyčiojiesi iš manęs? Sumanei kažkokį kvailą žaidimą su Monikos laišku. Kodėl taip su manimi elgiesi? Aš negaliu be tavęs gyventi, negaliu dirbti, negaliu kvėpuoti. Vilija, na pasakyk jog juokauji, jog baudi mane už kažkokį prasižengimą, Vilija. Tu žudai mane...

Jis čiupo jos ranką ir priglaudė sau prie krūtinės.

- Neliesk manęs! Neliesk! Daugiau niekada gyvenime nedrįsk manęs paliesti!! Nesiartink! Aš draudžiu tau mane liesti! Ar supranti?! Tu... Tu...

Ji kone išplėšė savo ranką iš jo plaštakų ir atšoko porą žingsnių į šoną. Skruostai degė, akys žaibavo pykčiu ir dar kažkuo labai keistu. Ji sunkiai alsavo ir virpėjo visu kūnu.

Vygaudas suprato, jog Vilija iš tiesų nejuokauja. Skausmas sukaustė kojas. Jis nusisuko ir klupinėdamas nupėdino prie upelio. Vilija jį atstūmė. Viskas, ką jis dėl jos padarė, pasirodė nebereikalinga. Jis nužudė Moniką. Dėl Vilijos meilės. Viskas veltui. Kodėl? Mintys painiojosi ir trūkinėjo. Siaubas, kuris lydi jį nuo pat ano vakaro, rodės, išgraužė sieloje negyjančią, pūliuojančią žaizdą, kurią, gal būt, galėjo užgydyti Vilijos meilė. Bet Vilija jo atsisakė. Ji nekenčia jo. Kodėl? Kas nutiko? Ji staiga tapo tokia tolima ir svetima. Nebeatpažįstama.

Sėsdamasi į automobilį, Monika šūktelėjo stovinčiai tarpdury Justei:

- Rytoj, dešimtą!

Justė linktelėjo galvą ir pamojavo jai. Gestas atrodė beveik draugiškas.

Laiškas... Puiki mintis. Ji nežinojo, ką sakys, ką kalbės su Juste. Ji tik norėjo pamatyti savo mergytę. Labai norėjo. Mintis apie laišką šovė visai netikėtai, kažkaip savaime. Ji parašys laišką, parašys.

(bus daugiau)

VEIDRODIS KARTAIS MELUOJA 8 d.

Dalmara — Wed, 21 Oct 2015 11:47:00 GMT

8 d.

Po sekmadieninių pusryčių Monika, betvarkydama virtuvę, pažvelgė į Andrių. Kurį laiką padvejojo ir paklausė:

- Ar tau Vygaudas sakė, jog jo Monika išvyko?

- Taip, minėjo kažką apie Londoną ir parodą... Na, kad ten ruošiama jos paroda. – Andrius pasisuko į ją, pakreipė galvą ir parėmė ranka pasmakrę.

- Jis tau melavo. Ji išvyko ne į Londoną.

Melavo? O kur ji tuomet išvyko, jei ne į Londoną?

- Į Australiją.

- Į Australiją? Taip toli?! Ir ką ji ten veikia?

- Ji paliko Vygaudą. Ji išvyko su kitu vyriškiu. Ji pamilo kitą vyrą ir su juo išvyko.

- Monika? Su kitu?! Niekada nebūčiau patikėjęs. Atrodė tokia patvari pora. Monika dora, mylinti žmona ir mama. Keista. Labai keista... Aš ir žiūriu, kad Vygaudas labai pasikeitęs. Sumenkęs, nesiskutęs, visas susmukęs, lyg praradęs gyvenimo prasmę. Vis tyli, akis nudelbęs. Matyt, jam tai labai skaudus smūgis. Gal todėl ir meluoja. Nepavydžiu jam. Monika šauni, protinga ir talentinga moteris. Subtili, plačios erudicijos. Ką ir kalbėti, Vygaudas nebuvo jos vertas. Pamenu jų vestuves. Jie atrodė laimingi. Abiems tai buvo antrosios vedybos. Po pirmųjų skyrybų, Vygaudas liko, kaip stovi. Nei buto, nei santaupų. Ir čia pasipainiojo Monika. Našlė, nors ir auginanti dukrą, bet pasiturinti. Puikus namas, puikus jos uždarbis. Nejau jis ir vėl liks, kaip stovi?

- Turbūt, kad liks... Monikos dukra užaugo. Visas turtas liks jai.

- Tu kalbi taip, lyg Monika būtų mirusi, o ne išvykusi į Australiją. – Andrius nusijuokė. – Pagal įstatymus, jei ji išvyko, jos turtą valdys sutuoktinis. Jiedu juk neišsiskyrė.

- Taigi, kad ne. O kaip bus, dar pažiūrėsim.

- Vilija, atrodo, jog tave labai domina Vygaudo ir Monikos šeima?

- Na, šiek tiek domina. Justė namuose, galima sakyti, liko viena. O aš gavau iš Monikos laišką.

- Tu gavai iš Monikos laišką?! Keista. Judvi juk nebuvote labai geros draugės. Kodėl parašė būtent tau?

- Ji apskritai neturėjo daug draugių. O parašė man todėl... na, gal, kad nesu labai užimta ir galėsiu tinkamiau, nei kas kitas pasirūpinti jos mergaite.

Andrius atsistojo, apkabino ją per pečius, paglostė plaukus ir sušnibždėjo:

- Aš tikiu, jog Monika neapsiriko, parašydama tau. Tu pateisinsi jos viltis. O jei reikės mano pagalbos, tai aš visuomet pasiruošęs judviems padėti.

Vygaudo mašinos kieme nesimatė ir Monika lengviau atsiduso. Ačiū Dievui! Ji galės netrukdomai pasikalbėti su dukra. Justė jos jau laukė ir iškart pasiūlė kavos. Monika padėkojo.

- Kokia tu šaunuolė! Ačiū!

- Aš jau antrą kartą užvirinau vandenį. Norėjau paruošti kavą tą pat valandėlę, kai atvažiuosit.

- Ir tau pavyko. – Monika atsisėdo virtuvėje, ir ištraukė iš rankinuko keturgubai perlenktą lapą. Justė žiūrėjo išplėtusi akis, nekantraudama ir jaudindamasi. – Šį rytą gavau dar vieną laišką iš tavo mamos. Jame buvo ir tau skirtas laiškelis. Štai.

Justė paėmė lapą, išlankstė ir įniko skaityti mielą, pažįstamą, dailiai išvedžiotomis, pasviromis raidėmis motinos rašyseną.

„Brangi dukruže,

Pirmiausia – atleisk, kad išvykau neatsisveikinusi ir nieko tau nepasakiusi. Taip gavosi. Turėjau skubėti.

To, kas nutiko mano gyvenime, papasakoti negaliu. Kol kas negaliu. Ateis laikas ir tu viską sužinosi. Pakentėk.

Ant Vilijos nepyk. Tai, ką matei aną dieną Trakuose, tebuvo nesusipratimas. Patikėk manim. Nuo šiol Vilija rūpinsis tavimi ir dažnai pavaduos mane. Ji mokės už tavo mokslą, taip pat pirks tau drabužius, knygas ir viską, ko reikės.

Tikiuosi, jog sėkmingai išlaikysi stojamuosius ir rudenį tapsi Universiteto studente.

Savo adreso nurodyti negaliu. Rašysiu tau per Viliją. Pasitikėk ja. Nuo šiol ji bus artimiausiu žmogumi. Kas benutiktų, ar ko staiga prireiktų – kreipkis į ją.

Miela mano mergyte, labai tave myliu. Bučiuoju.

Iki sekančio karto!

Mama“

Justė gal penketą kartų perskaitė laišką, pakėlė akis ir kažkaip naujai pažvelgė į priešais sėdinčią moterį. Jos akyse blyksėjo neramūs klausimai.

- Bet kodėl?.. Kodėl mama nenori duoti savo adreso? Parašyčiau jai tiesiai.

- Ji juk paaiškino, jog negali. Gal bijo, jog adresą sužinos Vygaudas, o ji to nenori. Kaip ten bebūtų, mums belieka tik susitaikyti ir palūkėti. Tu protinga mergaitė ir mamos paklausysi.

- Žinoma, kad palauksiu. Jei taip reikia. Tik man netelpa galvoje... kas nutiko, jog mamai teko išvažiuoti? Ir kaip tik tuomet, kai buvau Palangoje.

- Manau, kad sužinosime, kai ateis tam lakas. O dabar pakalbėkime apie buitinius reikalus. Kurią dieną važiuosim apsipirkti. Kai tu būsi laisvesnė nuo egzaminų. Šiandien duosiu tau šiek tiek smulkioms išlaidoms ir maistui. Vygaudu pasikliauti nederėtų. Jis gali apie buitinius dalykus ir pamiršti, ar ne?

- Taip, tikrai. Paskutiniu metu jis lyg nesavas. Beveik nieko nevalgo. Grįžęs iš darbo, išgeria dvilitrinį butelį alaus ir eina gultis. Naktimis girdėti, kaip jis rėkauja per miegus ir, tarp kitko, dažnai šaukia jūsų vardą. Man atrodo, jog jis jus įsimylėjęs. O jūs?

- Aš tikrai jo nesu įsimylėjusi. Patikėk. O kad jis šaukia mano vardą. Tai jau jo problema. Ar ne?

- Turbūt...

- Juste, aš užlipsiu į mansardą. Tavo mama liepė parduoti visus baigtus darbus, tad man reikia pažiūrėti.

- Taip, žinoma, jei reikia... O aš tuo tarpu parašysiu laišką.

Mansardoje niekas nebuvo pajudinta, visi paveikslai gulėjo savo vietose, taip pat ir nebaigtas, su puokšte lauko gėlių. Monika pažvelgė pro langą į tolumoje tupinčią sodybą, į pievą su besiganančiais galvijais, į jos sklypą juosiantį melioracijos griovį, kurį visi laikė upeliu, ir jai vėl suspaudė širdį. Visa tai jau nebe jos. Bet galų gale, visa tai niekur nedingo. Tai egzistuoja, viskas gyva ir patvaru. Ši aplinka gyvena, kvėpuoja ir neatrodo, jog liūdėtų. Šioje erdvėje nebėra tik jos. Ji išėjo kitur. Dabar šis namas, šis kiemas ir upelis priklauso jos dukrai. Dabar tai Justės namai. O Vygaudas? Kaip gi jis? Mintis apie Vygaudą jai buvo atgrasi. Ji nenorėjo apie jį galvoti. Nenorėjo net prisiminti apie jo egzistavimą. Dar negalėjo. Gal būt vėliau. Kai praeis kiek laiko, ji pajėgs pagalvoti ir apie jį. Kai praeis kiek laiko... Laikas. Tai pats geriausias gydytojas ir advokatas. Todėl reikia leisti laikui daryti savo darbą.

Ji atvėrė spintos duris, ištraukė iš stalčiaus tėvelio dėžę, atidarė slaptąjį dugną ir išėmė ten paslėptus pinigus. Dėžutę gražino atgal į spintos stalčių.

Paėmė visus pabaigtus paveikslus su gėlių motyvais ir nusileido apačion.

- Atiduosiu Ramunei, kad parduotų. Tai tavo mamos paliepimas. Tuomet turėsim pinigų.

- Gerai, – gūžtelėjo pečiais Justė, išeidama iš savo kambario ir tiesdama Monikai primargintą popieriaus lapą. – O čia štai laiškas mamai. Išsiūsit?

- Taip, išsiūsiu. Ji, manau, labai nudžiugs jį gavusi. O dabar jau važiuosiu. Jei kas – skambink. Sutarta? – Priėjusi apkabino dukrą ir pabučiavo į švelnų skruostą. Pabūgusi pernelyg ilgai laikyti apkabintą, ji staiga atsitraukė, pažvelgė Justei į akis ir išėjo.

Pakeliui į namus, Monika užvažiavo į dailininkų parduotuvę, prisipirko dažų, teptukų, jau gatavai paruoštų drobių ir kitko, ko reikės darbui. Visą parsigabentą krovinį, vargais negalais sutempusi į butą, pasijuto pavargusi, kaip nešulinis asilas. Bet ji nepasiduos. Naujai užgimusi viltis teikė jėgų ir ištvermės.

Ramunė jau turėjo būti grįžusi namo iš savo prekyvietės, tad Monika pirmiausia surinko jos namų telefono numerį. Niekas neatsiliepė. Tuomet surinko mobilaus.

- Klausau! – Ramunės balsas skendo gatvės triukšme. Matomai, ji šią valandėlę važiavo savo „Opeliu“ į namus.

- Laba diena, Ramune! Čia Vilija, jei dar tokią prisimeni.

- Oi, Vilija! Labas! Kaip neprisiminsiu! Kokie vėjai privertė paskambinti man?

- Tu, turbūt, važiuoji namo? Gal galėtum pakeliui užvažiuoti pas mane. Norėčiau pasikalbėti apie reikalus. Manau, tau naudingus.

- Na, nesu visai pakeliui, bet jei jau sakai –„naudingus“, tai ką padarysi, užvažiuosiu. – Ramunė nusijuokė ir išjungė telefoną.

Po dešimties minučių Ramunė jau sėdėjo Vilijos virtuvėje prie puodelio kavos, pyrago gabalo, ir neišleisdama iš pirštų smilkstančios cigaretės, klausėsi Monikos.

- Na, taip, į Australiją... – Monika kalbėjo ramiai.

- Bet, dėl Dievo, taip staiga, niekam nieko nepasakiusi, neperspėjusi. Esu tiesiog pritrenkta! – Ramunė pūtė dūmus ir nerimastingai kratė pelenus į mažytę sidabrinę peleninę.

- Ji rašo, jog taip susiklostė reikalai. Kitaip negalėjo. Bet štai paveikslus liepė įduoti tau. Kad parduotum.

- Na, čia tai jau gera žinia. Man, tiesą sakant, striuka buvo be jos darbų. Kiti trys dailininkai, kurių darbais prekiauju, toli gražu nenutapo nieko panašaus. O dar, kaip tik ant dienų, turi pasirodyti mano didmenininkai iš užsienio. Būtų nedovanotina, jei nieko jiems neturėčiau, kai dar iš seniau suderėta tokia gera kaina.

- Eime, pažiūrėsim. – Ir Monika nusivedė ją į kabinetą, dabar užverstą paveikslais, dažų tūbelėmis ir ruošiniais.

Ramunė apžiūrėjo darbus ir, sprendžiant iš jos pridažytų blakstienų klapsėjimo, liko patenkinta.

- Bet kiek jų čia yra! Lašas jūroje... Ir kada Monika ruošiasi grįžti? Nejau taip ir paliks mane be paklausių prekių? Vilija, o čia kas? Ruošiniai? Nejau ir tu ruošiesi tapyti?!

- Ruošiuosi. Ir manau, jog tu apsiimsi prekiauti ir mano paveikslais.

- Pirmą kartą girdžiu, jog tu moki tapyti. O jei moki, tai kodėl anksčiau to nedarei?

- Anksčiau nebuvo įkvėpimo.

- O dabar staiga atsirado ir sėdusi imsi tapyti šedevrus... – Ramunė šypsojosi, vartė savo dideles akis, mirksėjo pridažytomis blakstienomis ir atvirai, bet nepiktai šaipėsi iš Vilijos. Ne itin gerai pažinojo ji Viliją, bet ir tų žinių pakako, jog suprastų, kad tai eilinis išlepintos poniutės kaprizas. Dabar ši baltarankė nusprendė tapti dailininke...

- Ramune, tu, turbūt, nežinai, jog esu baigusi Meno mokyklą?

- Žinau, girdėjau. Na ir kas? Tai dar nieko...

- Be to, keletą mėnesių mokiausi pas Moniką. Slapta. Niekas to nežino.

- Pas Moniką?! Ir ką? Ji tave išmokė?

- Išmokė. Aš galiu tapyti panašiai, kaip ir ji.

- Tai neįtikėtina! Pirmą kart girdžiu tokius dalykus! Na, tu mane ir „pakratei“ šiandien, su visokiom – tokiom keisčiausiom naujienom! – Ramunė nusijuokė, išpūtė dūmą ir sukruto eiti. – O tu tapyk, cha, cha, cha... Tapyk, Vilija, niekas nežino, kaip velnias išdykauja, kol Dievas miega. Ir nepyk, kad juokiuosi, na, negaliu susilaikyti...cha, cha, cha...

Išsiboginus Ramunei, Moniką apėmė apmaudas. Ramunė iš jos juokėsi! Na, taip, taip, ji juokėsi iš Vilijos. Iš Vilijos pasiryžimo tapyti. Kur jau ten! Iš tokios kvailystės ir ji, Monika pasijuoktų, bet dabar ji pajuto, jog ima susitapatinti su Vilija, ir visa, kas žeistų Viliją, žeidžia ir ją.

Besiruošiant virtuvėje, pasigirdo telefono skambutis. Tai buvo Justė.

- Jis suplėšė mamos laišką! – Justė raudojo ir šniurkščiojo nosimi.

- Vygaudas? – perklausė Monika.

- Taip, jis. Grįžo iš darbo, ir aš jam pasigyriau, jog gavau iš mamos laišką. Jis kaip išprotėjęs pripuolė, čiupo, ilgai skaitė, o vėliau suplėšė! – Justė vėl užsikūkčiojo.

- Bet tavęs nenuskriaudė? Nieko nepadarė? – širdis ,rodės, stabtelėjo plakusi.

- Ne, man nieko. Tik laišką... ir vis kartojo, kažką apie mamą, jog ji negali rašyti, o laiškas netikras.

- Nurimk, mažute, tai niekis. Jis nervinasi. Matai, tavo mama jį paliko, tai pati supranti, kaip jis jaučiasi. O laiškas - menkniekis. Mama neužilgo parašys tau dar, taip kad neverta liūdėti. O ką jis veikia dabar?

- Užlipo į miegamąjį su buteliu alaus ir vis kažką burba, apie mamą, apie tave...

- Juste, dukrele, jei tau baugu, atvažiuok pas mane.

- Ne, man nebaugu. O ir ko man bijoti? Tik laiško gaila. Bet aš surankiojau skiautes, suklijuosiu.

Gūdus neramumas užgulė Monikos širdį. Gal jos mergaitei ten būti nesaugu? O kas, jei Vygaudas sumanys ją nuskriausti? Bet ne. Nesitiki. Jis visuomet būdavo toks rūpestingas Justei, atidus. Rūpinosi, lyg tikra dukra. Pamena, kaip ši penktoje klasėje susirgo gastritu, kažko apsivalgiusi mokyklos valgykloje. Tuomet Vygaudas ėjo aiškintis su virtuvės vedėja, parašė skundą ir, iš tiesų, nuoširdžiai nervinosi dėl netinkamo maisto, kurį mergaitei tenka ten valgyti. Ne, jis negalėtų jos nuskriausti, širdis sako, jog Vygaudas jaučia jai tėviškus jausmus ir nieko pikto nepadarys.

Po vakarienės, kai abu jaukiai įsitaisė svetainėje ir Andrius baigė žiūrėti žinias, Monika paklausė:

- Andriau, ar galėtum užleisti man savo kabinetą. Aš ten noriu įsirengti dirbtuvę.

- Dirbtuvę? – Andrius pakėlė antakius, - Ir ką ten ruošiesi meistrauti?

- Tapyti. Aš ten tapysiu paveikslus.

- Tapysi paveikslus?! – Andriaus veidu perbėgo nuostaba, vos valdoma šypsena ir nuoširdus džiugesys.

- Taip, būtent. Ir prašau nesišaipyti!

- Ne, nesišaipau, tikrai. Tik esu šiek tiek nustebęs. O dėl kabineto, tai daryk jame, ką tinkama. Viskas tavo valioje. Nors ir visą paveikslų galeriją gali čia kurti. Ar meno vertybių aukcioną. Juk puikiai žinai, kad nereikėjo nė klausti.

- Na, tuomet puiku! Tas kabinetas kaip tik tai, ko man reikia.

Monika priėjo prie Andriaus, apkabino jį ir su meile pakštelėjo į skruostą. Andrius sėdėjo laimingas, lyg karvedys, laimėjęs žiauriai sunkų karą ir užėmęs didelį, turtingą kraštą.

( bus daugiau)