PEIZAŽAS SU SAVIŽUDŽIAIS
Niūrią darganotą rudens naktį vienas paskui kitą trys savižudžiai susitiko ant upės tilto. Jie, tiesą sakant, dar nebuvo tikri savižudžiai. Jie dar tik ruošėsi jais tapti...
Jie jautė, kad trukdo vienas kitam. Žvalgėsi aplink, ramstė turėklą, nervinosi ir nežinojo, ką daryti.
Po tiltu murmėjo juodi upės vandenys, vėjas šiaušė jos bangeles ir plaikstė ore šlapius medžių lapus.
- Tai kuris pirmas? – galop prikimusiu balsu paklausė liesas, iš pažiūros labai inteligentiškas dar ganėtinai jaunai atrodantis akiniuotis.
- Damoms pirmenybė... – netvirtai sumurmėjo apšepęs senis su suglamžyta šlapia skrybėle ir ilgu paltu, kurio apdriskę skvernai lėtai pleveno į taktą, seniui trypčiojant.
- Čia ne tas atvejis – pareiškė pagyvenusi dama, ištaršytais rudai dažytais plaukais. Jos makiažas buvo išskydęs nuo ašarų ir ištepliojęs veidą juodais, melsvais ir raudonais dryžiais. Ji siautėsi į plonutį lietpaltį ir virpėjo.
Jie vis žvilgčiojo nuo turėklų žemyn į juodą prarają, trypčiojo ir stengėsi į vienas kitą nežiūrėti.
- Aš turiu butelį degtinės – šaltoje tyloje sušnibždėjo apšepėlis su skrybėle.
- Gal duotumėt gurgšnelį? – viltingai paprašė murzinoji dama.
- Ir aš neatsisakyčiau... – atsikrenkšdamas blykstelėjo akiniais liesasis inteligentas.
Visi iš eilės, pradedant murzinąja dama, išgėrė po porą gurkšnių iš apšepėlio butelio. Kurį laiką visi tylėjo.
- Turiu idėją, – galop žvalesniu balsu ištarė liesasis inteligentas. - Kadangi pačiam padaryti TAI nėra lengva, siūlau nustumti vienas kitą... Na, pagelbėti, taip sakant, chm...
- Gal ir neblogai būtų... – sududeno skrybėlėtasis apšepėlis, spausdamas butelį prie krūtinės. Apžvelgė visus, ir kiek patylėjęs, - bet kas nustums paskutinįjį?
- Aš nenoriu būti žmogžudė – užprotestavo murzinoji dama ir iš rankinės išsitraukusi nosinę, ėmė valytis veidą.
Brėkštant trys siluetai lėtai išsiskirstė kas sau...
|